Skip to content

Aš pasiilgsiu tavęs, Paragvajau… (2)

MI informacija

Liepos 15-oji

 „…Atvykę kiekvienas gavome po tradicinę skrybėlę dovanų, o šiandien lankėmės pas vieną garsiausių regiono amatininkių. Ji ir yra tų sombrerų – iš palmės lapų gaminamų skrybėlių –  pynėja. Pasirodo, palmės turi būti specifinės rūšies, lapai yra skinami dar neprasiskleidę ir specialiai džiovinami. Primena Lietuvą… Tik medžiagos skiriasi, bet idėjos tos pačios – koks mažas tas pasaulis. (…)“

Liepos 16-oji

„Naktį su keliais vietiniais ir mergina iš Vokietijos vykome į oro uostą pasitikti dalyvių iš Indijos. Važiuojant į priekį teko kalbėtis tik ispaniškai, kiekvieną kartą sugebėjus ką nors paaiškinti ar suprasti, apimdavo nepakartojamas jausmas! O kai susitikome su indais, tai net ir vertėjauti teko. Gyvenimas pilnas siurprizų – prieš savaitę ši kalba buvo nesuprantama… (…)

Čia laikas bėga kosminiu greičiu – tiek daug visko nuveikiame, o kai pažiūri į programą, tai  daugybė suplanuotų veiklų taip ir lieka tik planuose. Tačiau streso čia nėra, nėra skubėjimo. Europiečiams ypač sunku prie to priprasti, bet stengiamės.

Šiandien lankėmės Asunsione – puiki sostinė: nei per didelė, nei per maža. Nėra ir didžiulio skirtumo tarp varguolių ir turtingesnių, tačiau likimo ironija: vienintelis lūšnynas, įsikūręs tiesiai prieš Parlamentą, Vyriausybė ruošiasi jį iškeldinti, todėl vyksta gausybė protestų. Nors mūsų ekskursijos metu viskas buvo nurimę, šarvuotų policijos pareigūnų teko matyti ne vieną ir ne du. 

Lankėmės daugybėje kultūrinių vietų ir turėjome net tris gidus, bet nė vienas iš jų nešnekėjo angliškai. Tad stovyklos dalyviams, suprantantiems ispaniškai, nuobodžiauti neteko, nes kiekvienas turėjo galimybę pavertėjauti. “

Liepos 18-oji

„Gimtadienio dieną – kelionė į Braziliją. Lankėmės Iguazu nacionaliname parke, prie pasaulyje plačiausią teritoriją užimančių krioklių. Geresnės dovanos įsivaizduoti negalėjau. O kiek gimtadienio dainų ir sveikinimų teko išgirsti! Ir visi skirtingomis kalbomis, pagal skirtingas tradicijas. Tai buvo vienas ilgiausių (dėl laiko skirtumo tarp Lietuvos ir Paragvajaus), ir vienas netikėčiausių gimtadienių mano gyvenime. Nuotaika puiki. Labanakt.“

Liepos 20-oji

„Šiandien projekto pirmoji diena ir antroji sutikta vietinė, puikiai kalbanti angliškai. Šį kartą mokyklos, kurioje statome žaidimų aikštelę, direktorės duktė. Studentė, be galo draugiška ir įdomi. Studijuoja fizioterapiją, o anglų kalbą išmoko savarankiškai, nes jai tai buvo įdomu – va, čia tai užsidegimas! Sakė, kad mes esame pirmieji užsieniečiai, su kuriais ji gyvai bendrauja angliškai. Bet koks buvo džiaugsmas mums sutikti žmogų, kuris gali papasakoti daugybę įdomių dalykų apie Paragvajų! O pirmoji sutikta moteris, kuri kalbėjo angliškai, buvo Paragvajaus Nepriklausomybės muziejaus darbuotoja. Kai pasakiau jai, kad esu iš Lietuvos, ji pradėjo man pasakoti, kokia neįtikėtina yra mūsų Nepriklausomybės atkūrimo istorija. Tai buvo vienas netikėčiausių pokalbių šios kelionės metu.

Projekto metu mes gyvenome vietinėse šeimose. Jie visi taip noriai ir šiltai mus priėmė. Nors ir sunkoka nuolat būti apsuptyje žmonių, su kuriais įmanoma susišnekėti tik ispaniškai, stengėmės ir mes, ir jie. Mano šeima – vienintelė iš visų, kurie turi kūdikį. Mažytę mergytę Daną. Pirmąjį vakarą juokavome, kad nei ji, nei aš nesugebame šnekėti ispaniškai, tad mes viena kitą suprantame puikiausiai. Vyresnioji dukra yra viena iš lyderių jaunimo organizacijoje NIPACC, kuri yra šios stovyklos organizatorė.

Keliaujant visada norisi pamatyti kuo daugiau vietinio gyvenimo, papročių, tradicijų, žmonių… Būtent tai ir vyksta šiuo metu mūsų gyvenime. Įdomumas tęsiasi ir nors dienos lekia žaibo greičiu, kiekviena iš jų atrodo tokia nepakartojamai ilga, kad sunku patikėti.“

Liepos 22-oji

„Cha! Čiuožinėjau Paragvajuje. Dar niekad nebuvo TAIP juokinga. Maždaug 30 km2 dydžio čiuožykla su tragišku ledu ir koks trisdešimt bandančiųjų. Mums, europiečiams, teko dalia būti mokytojais, nes, pasirodo, vieninteliai sugebėjome išsilaikyti ant ledo ilgiau nei porą sekundžių nenugriuvę. Nuo šiol turėčiau vadintis patyrusia čiuožimo trenere.

Gavau dovanėlę nuo vienos vietinės mergaitės. Labai miela. Ir dar laišką man parašė. Ak, kaip gera žinoti, kad kažkam tapau artimu žmogumi.

Šiandieną vakarieniavome visi kartu (projekto dalyviai), dažniausiai vakarienė būna šeimose. Valgėme tradicines empanadas. Tai specifinių daržovių, čia vadinamų mandioca (šakniagumbiai, skoniu primenantys bulves), pyragėliai su įvairiausiais įdarais. Mano mėgstamiausias – keturių sūrių.“

Liepos 23-oji

„Prasideda pirmieji palūžimai ir kuo toliau, tuo labiau ryškėja kultūrų skirtumai. Tačiau aš manau, kad yra labai naudinga pajusti tą sunkų laikotarpį ir suprasti bei išmokti naujų dalykų. Kai kurie dalyviai pradeda skleisti neigiamas emocijas ir nepasitenkinimą. Tačiau ar tai būtina? Juk galima susirinkti, išsikalbėti ir viskas. Netikiu, jog skaudindami vieni kitus, būsime laimingesni. Tikiuosi, jog viskas išsispręs, nes bet kokiu atveju ir atvykėliai, ir vietiniai trokšta bendrumo.

Šiandien savo naująją šeimą supažindinau su lietuviška virtuve – gaminau bulvinius blynus. Arba čia bulvės stebuklingos, arba fortūna man šypsojosi, nes pati nustebau, kokie purūs, bet kartu ir traškūs blyneliai išėjo. Kadangi jie neturi nei grietinės, nei varškės, tai teko valgyti su lydytu sūriu, tačiau skonis nuo to nenukentėjo. Ir dar įdomus pastebėjimas: jie nuolat viską valgo su balta duona, tad ir blynai nebuvo išimtis. Sumuštiniai su bulviniais blynais – gal ir nieko?..“

Liepos 27-oji

„Vakar lankėme vieną skurdžiausių regiono indėnų bendruomenių. Koks pasaulis yra skirtingas, sunku net įsivaizduoti… Sąlygos, kuriose jie gyvena, mūsų akimis yra tragiškos, o jie laimingi, kad prieš porą mėnesių jų teritorijoje buvo įvestas centrinis vanduo (pora čiaupų daugiau nei šimtui žmonių) ir nebereikia naudoti vandens iš šalimais esančio upelio, kurio net upeliu nepavadinsi – purvina bala ir tiek… Gyvena jie iš šakų suręstuose nameliuose, apdengtuose polietilenu. Vienintelis mūrinis pastatas – bendruomenės namai. O moliu drėbta ir palmėmis dengta šventykla vos talpina visus gyventojus – apie 150 žmonių… Jie norėtų didesnės, tačiau bijo statyti, nes bet kurią akimirką gali būti iškeldinti. Vyriausybė jiems skyrė žemės, tačiau dokumentai dar iki šiol nesutvarkyti, tad ji bet kada gali būti iš jų atimta. Biurokratijos labirintuose įstrigę dokumentai – problema visuose pasaulio kraštuose.

Kai paklausėme, ką jie norėtų keisti savo gyvenime, atsakymas pribloškė: „Mums reikia geresnės mokyklos (dabartinė – tai namas-vaiduoklis: be durų, langų, suolų, kėdžių, lentų, knygų, sąsiuvinių…), kad jaunimas galėtų išeiti į visuomenę, dirbti. Taip pat mums trūksta žemdirbystės ir gyvulininkystės įgūdžių. Esame pripratę būti klajokliais, tačiau šiuo metu aplinkybės pasikeitė ir esame priversti gyventi sėsliai.“ Kai kurie bendruomenės nariai dirba miestuose, taip nors kiek padėdami kitiems genties nariams. Tačiau, kas keisčiausia, jie visi atrodo sveiki: vyrai raumeningi, vaikai vikrūs ir nenuilstantys, moterys – supančios kūdikius ir besirūpinančios buitimi.“

Aš pasiilgsiu tavęs, Paragvajau…

Aš pasiilgsiu tavęs, Paragvajau… (3)

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *