„Gerbiu Arminą Norkų (jis turi ir nuostabią tikrą pavardę) už jo profesionalumą, visada turintį intelektualią SAVO nuomonę, charizmą. Jis juk pirmojo lietuviško fantastinio romano autorius. O čia rašo kažkokius „briedus“, kažkam paprašius ar paliepus… Būkite savimi, Banguoli…“

Iš atsiliepimo į A. Norkės rašinį MI „Dar kartelį apie gražius pažadus“

Man 105, ir mano tikroji pavardė yra Justinas Piliponis. Nežinantiems dar priminsiu, kad esu pirmojo lietuviško fantastinio romano „Antrasis pasaulio tvanas“, išėjusio 1930 metais, autorius… Bent jau taip savo komentare, paskelbtame „Mūsų Ignalinos“ interneto svetainėje, mane įsivaizduoja viena liberalų gerbėja.

Šiaip jau už tokį pasendinimą galima būtų, kaip sakoma, ir į liūlį pasiūlyti, bet nusišnekėjusią liberalią moterėlę suprasti galima: per tuos didelius politinius rūpesčius nebuvo kada net į internetą žvilgtelėti, kur visas tas žinias nesunku rasti, o išsilavinimo pritrūko, todėl ir pavadino mane pirmo lietuviško fantastinio romano autoriumi. O gal toks „protavimas“ būdingas liberalams?

Apskritai užuominų, jog rašau ne tai, ką galvoju, o kažkokį „briedą“, nes man už tai kažkas sumokėjo (ar bent jau paprašė parašyti), būta ir anksčiau, ir dar, neabejoju, bus. Manau, taip ir panašiai galvoja tie, kurie patys pratę parsiduoti. Tai ir pagalvojau: jeigu tokių kaltinimų yra, gal ir man panašiai pasielgti – paimti kyšį? Iš tikrųjų, paimčiau. Norinčius tą kyšį duoti, prašau atnešti jį į redakciją. Man perduos.

O šiandien norėčiau keletą žodelių parašyti apie valstiečių partijos kandidatę Marijoną Lukoševičienę ir jos prisistatymą, kuriame irgi esama įdomių, kitaip tariant, neįgyvendinamų dalykų. Štai ponia kandidatė rašo sieksianti, „kad būtų sustabdytas mokyklų uždarymas, sakau NE aukštojo mokslo sukomercinimui“.

Šiaip jau mokyklų uždarymas yra, taip sakant, ne ligos priežastis, o pasekmė. Atleiskit, bet pensininkams mokyklų nebereikia, o kai kaimuose lieka vieni pensininkai – kas į tas mokyklėles vaikščios? Kiekvienam mokytojui – po vieną vaiką? Tokios naštos nė viena valstybė nepakeltų. Nežinau, kas galėtų pasiūlyti problemos sprendimą. Atrodo, kaimai ir toliau tuštės, vadinasi, ir mokyklas teks uždarinėti… O bet koks bandymas kištis į aukštųjų veiklą, kėsintis į jų sukomercinimą, pažeistų ES įstatymus dėl universitetų autonomijos – o juk mes į tą Europos Sąjungą esame gerai įstoję.

Dėl tos pačios priežasties privalėsime leisti užsieniečiams pirkti žemę Lietuvoje, todėl nepavyks pasiekti, kad žemės nuosavybė priklausytų tik Lietuvos piliečiams, gyvenantiems Lietuvoje. Beje, jeigu lietuvis išvažiavo, sakysim, į Angliją – žemę iš jo reikėtų atimti?

Dar vienas įdomus siekis: „kad Lietuva būtų energetiškai laisva tik naudodama atsinaujinančius šaltinius“. Kitaip tariant, vandens, vėjo, saulės energiją. Vargu ar tikra valstietė sutiktų, kad statant naujas hidroelektrines būtų užliejama žemė. Belieka vėjas ir saulė.

Internete radau, kad dabar vėjo pagaminta energija superkama po 1,20 lito, o saulės energija – po 1,44 lito už kilovatvalandę. Prie kiekvienos kilovatvalandės už savo paslaugas 40 centukų priskaičiuoja LESTO. Taigi, atsinaujinančių šaltinių duodama elektra kainuotų nuo 1,60 iki 1,84 lito už kilovatvalandę ir čia jau jokių nuolaidų Ignalinos rajonui nebeliktų. Dabar už 100 kilovatvalandžių sumokame 23 litus, o tapę energetiškai laisvais, naudodami tik atsinaujinančius šaltinius – už tą patį kiekį mokėtumėm nuo 160 iki 184 litų, kaip jau Kainų komisija nuspręstų. Jaučiate skirtumą? Dar norite ekologiškos elektros ar pageidautumėt kitokios?

Man šiek tiek artimas dar vienas ponios kandidatės siekis – „kad būtų mažinama mokestinė našta kultūros kūrėjams ir puoselėtojams“. Klausinėti, kieno sąskaita tie mokesčiai būtų mažinami, jau nusibodo, vis vien nė vienas kandidatas to nežino. Paklausiu – kurie gi menininkai taip blogai gyvena? Dainininkai, už vieną koncertą gaunantys, na, porą tūkstančių litų, ir tai bene mažiausiai, nes kiti paima kelis kartus tiek. O gal aktoriai, nuolat verkiantys dėl mažų atlyginimų?

Labai gerai apie tokius verksnius vienoje televizijos laidoje pakalbėjo aktorius Gintaras Mikalauskas, kuris sugebėjo įsigyti butą Vilniuje ir milijonais vertinamą viešbutį Palangoje. Pasak jo, kol kiti jo kolegos uždirbtus pinigus pragėrinėjo baruose, apverkdami savo varganą egzistenciją, jis dešimtį metų pinigus nešė bankui. Taigi, kas nori, tas dirba ir uždirba, o kas geria – to jokios mokesčių lengvatos neišgelbės. Gal bent poetams reikėtų padėti. Ignalinoje jie ypač prastai jaučiasi, iš tos nevilties pakampėmis baltus dramblius ir kitokius padarus pradeda matyti, be daktarų pagalbos nebeapsieina…

Atrodo, bendra visų kandidatų bėda – negalvojimas, ar pažadus jie galės įgyvendinti. O gal žinojimas, kad negalės, bet viltis, kad kas nors tais pažadais patikės? Ir tada negalvojama, kas sakoma. Štai socialdemokratų vedlys Algirdas Butkevičius reklamoje ragina nelipti ant to paties grėblio. Išeitų, socdemų nebereikia rinkti – ne taip seniai jų kotu jau esame gavę?

Beje, dar dėl kyšių: pažadu visiems juos atnešusiems padėkoti per laikraštį.