Nuo to įvykio prabėgo 15 metų. Iki šiol ko tik neišgirsi apie tą istoriją, bet dažniausia nuomonė – Algirdui Brazauskui sodinti ąžuolo ant Ginučių piliakalnio neleido konservatoriai arba – leido, bet paskui nulaužė medelį. Ko gero, tiesos trupinių yra visuose svarstymuose.

Įvairiose istorijose rašoma, kad 1934 m. Lietuvos prezidentas A. Smetona ant Ginučių piliakalnio pasodino ąžuoliuką, ten buvo pastatytas ir paminklinis akmuo. Pokario metais sovietų valdžia nuvertė akmenį į ežerą, o ąžuolą nukirto. Iš tikrųjų – ne A. Smetona ant piliakalnio tuomet tą ąžuoliuką pasodino, o pasieniečiai, kuriuos paskatino A. Smetonos bičiulis, Kirdeikių klebonas Breiva. 1989 m. akmuo buvo surastas ežere ir vėl atstatytas, o 1997 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos prezidentas A. Brazauskas atsodino ir ąžuolą. Atsodino, bet ne ant Ginučių piliakalnio. Kadangi šis yra kultūros paveldo dalis, tai tiesiog neleista iškasti duobės ąžuoliukui sodinti, nes jokie kasinėjimai ant piliakalnio negalimi. Pagrindiniu smuiku duobės kasimo reikaluose tuomet grojo Kultūros vertybių apsaugos departamento Utenos teritorinio padalinio viršininkas Romualdas Mikulėnas. Jis priklausė konservatorių partijai, iš čia ir sakymas – konservatoriai neleido. Vėliau, paklaustas, ar jis ir yra tas niekdarys, kuris uždraudė A. Brazauskui pasodinti ąžuolą, taip aiškino tą situaciją:

– Viskas buvo ne taip! Artėjant kažkuriai šventei gavau Aukštaitijos nacionalinio parko architekto parengtą projektą. Buvo sumanyta ant Ginučių akmens pritvirtinti lentelę. Plane buvo pažymėtas akmuo, ąžuoliukas, pateiktas ir tekstas, kuris bus parašytas ir lentelėje. Į vietą net nevažiavau, nes viskas aišku: akmuo savo vietoj, pažymėtas ąžuoliukas man irgi buvo žinomas, nebuvo ko tikrinti, maniau, tik orientacijai pateikė tą planą, kad brėžinys nebūtų visai tuščias. Ten augo ne vienas ąžuoliukas, bet buvo pažymėtas tik vienas, jį puikiai prisimenu. Galbūt jį pasodino tais metais, kai akmenį iš ežero išgriebė – 1989-aisiais, o gal pats išdygo, nežinau, jaunas ąžuoliukas, prie žemės gal nykščio storio, apie 3 metrų aukščio. Apie dar vieno ąžuolo sodinimą nebuvo jokios kalbos. Dar pasitikslinau pas Nacionalinio parko darbuotojus, ar nebus jokių žemės kasimo darbų. Ne, ne – buvo atsakyta, tad pasakiau, kad gali atvažiuoti, projektą suderinsiu. Visai iš kitų žmonių sužinojau, kad ant piliakalnio bus rengiama šventė, o Prezidentas ten sodins ąžuoliuką. Na, čia jau visai kitas reikalas, bus kasama žemė, tai ir archeologiniai tyrimai būtini. Tokio leidimo negalėjau duoti. Nacionalinio parko direktorius Algirdas Panavas supykęs skambino: „Sakyk, kokia bus bauda, aš sumokėsiu, kiek reikės“. Šventės organizatoriai (kiek supratau, tai buvo rajono savivaldybė ir Aukštaitijos nacionalinis parkas) privalėjo iš anksto viską apgalvoti, kad Prezidentas nepatektų į nemalonią situaciją. Parko direktorius klausė: „Tai ką man daryti?“ Pasiūliau rasti kitą vietą – ant Ladakalnio ar prie Ginučių malūno, kur kasinėjant nebūtų sugadintas mūsų paveldas. Šventėje nedalyvavau, niekas manęs ir nekvietė. O sodinti proginius ąžuoliukus – graži tradicija, tik reikia sodinti laikantis įstatymų. Aš ir šiandien taip pasielgčiau…

Tuomet buvęs ANP direktorius Algirdas Panavas pateikė kitokią įvykių versiją. Jis sako, kad renginį organizavo tautininkai, vadovaujami pirmininko Vaidoto Antanaičio. Buvo nutarta atsodinti nudžiūvusį A. Smetonos ąžuoliuką ant Ginučių piliakalnio. Kreipėsi į mus. Parko darbuotojai sutvarkė tą vietą, akmenį užkėlė ant postamento, prie akmens į betoną buvo įmontuota nerūdijanti plokštė su memorialiniu užrašu. Viskas parengta, laukiam atvykstant Prezidento. Objektas – valstybinės reikšmės, tad paprašėme pono R. Mikulėno leidimo. Išvakarėse jis uždraudė sodinti ąžuoliuką ant Ginučių piliakalnio.

Galima tai aiškinti visaip, bet man rodos, kad viską lėmė politiniai motyvai. Kokią žalą gali padaryti iškasta 35–40 cm pločio ir 40 cm gylio duobutė? Ten aplink auga daug ąžuolų, o pats piliakalnis gyventojų iškasinėtas. Net ir piliakalnio prieigose neleido sodinti, tad nutarėme ieškoti vietos ant Ladakalnio šlaitų. Taip ir padarėme. Iš pat ryto parko darbuotojai sutvarkė pasirinktą vietą. A. Brazauskas ten pasodino du ąžuoliukus – vieną A. Smetonai, kitą – sau.

Prezidentas dėl to nedemonstravo savo jausmų, bet jam tai buvo labai nemalonus netikėtumas. Vėliau ant Ladakalnio šlaitų ne viena delegacija bandė sodinti medelius, tačiau prigijo tik Brazausko ąžuoliukai. Tokia štai mistika…

Tuo istorija tąkart dar nesibaigė. Po savaitės ANP direktoriui Ginučių žmonės pranešė, kad jie toj, iš anksto numatytoj, vietoj ant piliakalnio vis tiek pasodino ąžuoliuką ir kaspinėliu papuošė. Beje, ne raudonu. Žmonės taip parodė, kaip jie vertina negražius įvykius. Vėliau tas ąžuoliukas ar tai buvo nulaužtas, ar tai pats nudžiūvo.

Autoriaus nuotr.