Unksčiau, bra, gyvenom Sovietų Sąjungoj, dabar gyvenam Europos Sąjungoj. Sovietų sąjunga buvo didelė ir Europos sąjunga yra didelė. Tai daug kas jose panašu. Ir tada, ir dabar metai turi keturis laikus – pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Ir unskčiau, ir dabar metuose dvylika mėnesių, ė mėnesy – keturios savaitės. Savaitė turėjo septynias dienas, tiek pat turi ir dabar. Nei kiek nepasikeitė nei saulė, nei mėnulis, nei žvaigždės. Ir gyvuliai liko tie patys. Žmonės kaip gimė, taip ir gimsta, kaip mirė, taip ir miršta. Žmonės mirdavo maži, jauni, pagyvenę ir visai seni, ė gimdavo tik maži. Tas pats ir dabar. Mirdavo nevienodai: kas iš senatvės, kas nuo infarkto, kas nuo vėžio, kas žūdavo per avariją, gaisrą ar paskęsdavo, bet gimdavo visi vienodai. Tas pats ir dabar. Mirdavo įvairiu metų laiku, panašiai ir gimdavo. Tas pats ir dabar.

Vis dėlto atsidūrus kitoj sąjungoj, Lietuvoj daug kas pasikeitė.

– Unksčiau būdavo viena partija, ale neklystanti, dabar tų partijų velnio pekla ir visos klystančios.

– Unksčiau nebuvo politikų, buvo tik politbiuras, ė už politikavimą duodavo metų. Dabar tų politikų… Išrinko kokį gydytoją, statybininką ar komediantą deputatu, anas jau niekaip kitep nesivadina, tik politiku.

– Unksčiau negalėjai visko kalbėt, kad nepasiklausytų, nes už nugirstas neleistinas kalbas galėjai gauti lagerio. Dabar gali kalbėti ką nori, kiek nori, kada nori ir kur nori, ale niekas tavęs nesklauso ir negirdi.

– Unksčiau neleisdavo niekur užsieniuosan važiuot, tai važinėdavom Palangon. Dabar galima važinėti per visą pasauly, ale negalima nuvažiuot Palangon, sūnus sako, kad per brungu.

– Unksčiau buvo kaukozų, dabar yra dvarų.

– Unksčiau už apsėtus ir gražiai prižiūrėtus laukus kabindavo ordinus ir medalius, dabar moka pinigus, kad nieko nesėtum.

– Unksčiau buvo sunkiau, visus vertė dirbt, spaudė bezdielninkus. Dabar niekam nerūpi, tu dirbi ar nedirbi, niekas neklausia iš ko kasdien pasigeri.

– Unksčiau ragindavo kuo daugiau primelžt pieno, prigamint cukraus, ė dabar visakam nustatytos kvotos, až katarų viršijimą skiriamos baudos.

– Unksčiau statė ligonines ir jose didino lovų skaičių. Dabar lovų vis mažėja ir mažėja, užtat vaistinių vis daugėja ir daugėja.

–Unksčiau visi buvo neturtingi, dabar yra ir turtingų. Vien Seime turim kelias dešimtis milijonierių.

– Unksčiau rublis buvo vertinamas – ką nors rimtesnio perkant, sakysme, mašiną, reikėjo įrodyt, kaip aždirbai tuos rublius. Dabar litas bevertis, pirk ką nori, kad ir už dešimt ar dvidešimt milijonų, niekas nepasidomės, iš kur tuos litus gavai.

– Unksčiau žemė buvo valstybės turtas, dabar ji pirmą kartą gyvenime padaryta kilnojimu turtu.

– Unksčiau Lietuvoj buvo daug gyvulių, ale parduotuvėse mėsos buvo ne kas. Dabar gyvylių ne kas, ale parduotuvėse mėsos kiek nori ir kokios nori.

– Unksčiau dainuodavo: „Jei ne grybai, jei ne uogos, mūsų mergos būtų nuogos“. Dabar reikia būtų dainuoti: „Nedygsta grybai, nesirpsta uogos, i mūsų mergos darosi nuogos“.

– Unksčiau sekso nebuvo, ale vaikai kažkaip rasdavos. Dabar per akis visokiausio sekso: lytinio i politinio, asmeninio i visuomeninio, individualaus i kolektyvinio, ale vaikai randas kažkaip sunkiai.

– Unksčiau vykdavo balsavimai, ė dabar turim rinkimus. Tai labai didelis skirtumas. Senojoj sąjungoj kandidatus parinkdavo ir paskirdavo partija. Žmonėms reikėdavo tik balsuot. Nueini, ti va, balsavimo punktan, duoda tau popierių su viena pavarde, įmeti jį urnon i po visam. Nei tau mislyt, nei galvos sukt nereikia. Tode i eidavo visi balsuot. Devyniasdešimt devyniais procentais, da i su viršum. E da ir bufetas veikdavo, kur kai kada galėjai nusipirkt kokio deficito.

Ė dabar tų partijų daugybė, kandidatų velnio pekla, ir žinok žmogus, katarų geriausia išrinkt. Čia, bra, reikia pamislyt, pasukt galvų. Tode rinkimuose dalyvauja tik pusė rinkėjų. Kiti tingi galvas sukiot.

Gerbiamieji rinkėjai, nebūkime tinginiai, nepagailėkime savo galvos! Tegu ji padirba, paprakaituoja ir išrenka labiausiai tinkamų kandidatų. Nejau norit, kad vėl būtų ne rinkimai, ė balsavimas?