Antradienį jau informavome, kad Pasaulinei gyvūnijos globos dienai skirtame renginyje, kuris praėjusį savaitgalį vyko Gargžduose, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba jau 10 kartą apdovanojo žmones, nelikusius abejingais apleistų, kenčiančių ar sužeistų gyvūnų skausmui, savo švietėjiška veikla prisidėjusius sprendžiant gyvūnų gerovės ir globos problemas. Šiais metais ženklu „Sekime šv. Pranciškaus pavyzdžiu“ už visuomenės švietimą gyvūnų gerovės klausimais, originalius sumanymus, ugdant visuomenės pagarbą ir atjautą gyvūnams, apdovanoti 5 gyvūnų globėjai, tarp jų ir ilgametis gamtosauginių idėjų puoselėtojas Antanas ŠIMKŪNAS iš Dūkšto. Pasaulinė gyvūnijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio, gyvūnų globėjo, diena, kaip ir kasmet, minėta spalio 4-ąją.

Nepažįstančių dūkštiečio mokytojo Antano Šimkūno rajone, ko gero, daug nerastum. Radus sužeistą bejėgį paukštį ar stirniuką, pirmiausia skubam pas poną Antaną, iškrito gandriukas iš lizdo, skambinam Antanui. Jis priglaus gyvą padarą, jei reikia – gydys ir slaugys, ar patars, kaip tai daryti patiems. Šis darbas žmogui, už kurio pečių jau įsibėgėja devinta dešimtis metų, kainuoja daug jėgų. O ir pinigų už tai jam niekas nemoka. Atvirkščiai, visa ši gyvūnijos globa apmokama iš pensijos. Dabar jo ūkyje – trys stručiai, stirniukas Micis, pulkas dekoratyvinių, vienas už kitą gražesnių balandžių, būrys įvairiomis spalvomis žaižaruojančių ilgauodegių fazanų. Žiūri – atsižiūrėti negali. O kur dar įprasti paukščiai – vištos, kalakutai, antys… Visus juos maitina Antano ir jo žmonos pensija. Štai šių metų birželio vados stirniukas, pavadintas Miciu, jis ne pirmas – ir anksčiau A. Šimkūnas slaugė stirnų jauniklius. Šį žmonės atnešė silpną, rastą žolėje cypiantį. Jo motina buvo dingusi. Be žolės, Micis mėgsta pieną iš buteliuko su čiulptuku ir duoną. Puslitrį mūsų akyse per kelias minutes kaip mat sugėrė. Karvės Šimkūnai neturi, tad pieną perka…

Dažnų ekskursijų pas Šimkūnus tikslas – pažiūrėti stručių. Kur dar rajone juos kitur pamatysi? Antanas pirmus Afrikos stručius nupirko prieš 13 metų. Šis trejetas – jau trečia karta. Tuomet išgirdo apie šiuos neskraidančius paukščius ir „užsidegė“ juos turėti. Savo akimis pirmąkart pamatė Zujūnuose prie Vilniaus. Tuomet ir nupirko tris, už kiekvieną paklodamas po tūkstantį. Tąkart daugeliui atsisakius paremti, padėjo rajono meras Bronis Ropė, suradęs pusę reikiamos sumos. Dabar lengviau. Suaugusius stručius fermose, kurių Lietuvoje jau daug, apkeičia į jaunesnius ar visai tik išsiritusius. „Mažas stručiukas yra maždaug ežio dydžio su labai ilgu kaklu. Per parą paauga 2 cm, o suaugusio paukščio dydį pasiekia per metus“, – aiškina A. Šimkūnas. Kol maži ar paauglystės amžiaus, stručiukai mieli, žaidžiantys su vaikais. Suaugę tampa pavojingi ir su jais bendrauti reikia atsargiai. Žiūri iš aukšto didelėm, atrodytų protingom akim, o kas jo galvoje – neatspėsi. Antanas mena, kaip kartą po paukščio smūgio koja į neuždarytus vartus, jis atsidūrė purve po stručiu. Šis galiūnas (sveria 100–140 kg) vienu kojos spyriu storą, kelių centimetrų lentą, sulaužo lyg skiedrą…

Ponas Antanas iki šiol globoja Dūkšto vidurinės mokyklos gamtininkų būrelį, kurio nariai jo zoologijos sode – dažni svečiai. Jis nuolat su vaikais važiuoja į ekskursijas, žygius, išvykas. „Visą Lietuvą su vaikais esu apvažiavęs. Kur tik mes nebuvom… Dabar gamtininkų būrelyje 12 penktokų. Jie labai žingeidūs, smalsūs, bet tik vaikai. Štai takas pas stručius veda pro bičių avilius, kurių čia keliolika. Pradžioje vaikai bijojo pro juos eiti, kad bitės nesugeltų. Tai aš jiems paaiškinau, kad visos bitės… pririštos, kiekviena su siūlu už kojyčių. Vaikai nurimo ir dabar į bites net dėmesio nekreipia. O su bitėmis seniai bendrauju, keturis dabar rajone gerai pažįstamus bitininkus išugdžiau“, – kibirkščiuodamas optimizmo ugnelėmis akyse pasakoja gamtininkas.

Jis sako, kad daug ką jo, kaip gamtininko ir gyvūnų bičiulio, gyvenime nulėmė tai, kad šalia sodybos buvo vietos, kur steigti žvėrinčių. Daug padėjo ir padeda Dūkšto seniūnas Vytautas Kazėnas, nemažai savanorių pagalbininkų. Štai ir šią savaitę tokie pagalbininkai žoles apšienavo, daržus sukasė.

Spalio pradžioje Antanui dvi sielai artimos šventės – spalio 4-ąją (gyvūnų globos diena) ir spalio 5-ąją – Mokytojų diena. A. Šimkūnas rajone, ko gero, ilgiausiai dirbantis mokytojas. Šiemet jau 55-eri metai, ir visi – vienoje mokykloje! Tiesa, tiesiogiai mokytoju jau senokai A. Šimkūnas nedirba, tačiau nuolat lankosi šalia esančioje Dūkšto vidurinėje mokykloje, globoja jaunuosius gamtininkus, todėl sako: „Kol gyvas, save laikiau ir laikau mokyklos mokytoju“.

Su žmona Jadvyga, taip pat mokytoja, Antanas į Dūkštą atvyko 1954 m. Tuometiniame Dūkšto rajono vykdomajame komitete dirbo ekonomistu. Dabar juokiasi, kad sekėsi nekaip. „Vis negalėdavau tiksliai rajono karvių suskaičiuoti: sudedu vienaip, išeina vienas skaičius, skaičiuoju kitaip – kitas rezultatas“, – šypsosi Antanas.

Į mokyklą dirbti atėjo 1956-aisiais. Dirbo mokytoju, direktoriaus pavaduotoju, ilgai – direktoriumi. Pokaryje vidurinis išsilavinimas buvo laikomas aukštu išprusimu, vėliau tapo nepakankamu aukštesnėms pareigoms užimti, kitus mokyti, tad nutarta siekti aukštojo mokslo. Bandyta stoti į bibliotekininkystę, tačiau ši specialybė Antanui ir netiko, ir nepatiko, tad „užbuksavo“ jau pačioje pradžioje. Po įvairiausių svarstymų ir peripetijų, A. Šimkūnas baigė lietuvių kalbą.

Kartu pas Šimkūnus viešėjęs Ignalinos maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Laimutis Ragaišis taikliai pastebėjo: „Rajone šitiek biologų dirba, o gyvūnus globoja lietuvių kalbos mokytojas…“

Šiandien – Mokytojų diena. Tad šios dienos proga sveikiname Jadvygą ir Antaną Šimkūnus, linkėdami sveikatos, kantrybės, ištvermės ir dar ilgų gyvenimo metų, nes Jūsų meilės dar reikia ir gyvūnams, ir žmonėms.

Autoriaus nuotr.