Neseniai žurnale „Veidas“ pasirodžiusioje publikacijoje, kurioje analizuojamas Lietuvos savivaldybių reitingas, daug įdomių vertinimų sulaukė nedidelių rajonų centrų, tokių kaip Ignalina, Zarasai, Pasvalys, Anykščiai, Kelmė, Varėna, Lazdijai, Akmenė, Joniškis, Pagėgiai, savivaldybės. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis, analizuodamas Ignalinos rajono savivaldybės pavyzdį, labai jau kategoriškai teigia, kad nors „Ignalina yra gavusi kurortinės vietovės statusą (šio statuso niekas neduoda šiaip sau, norint jį gauti, reikia labai daug nuveikti – aut. past.), bet šioje savivaldybėje šiandien daugiau nei pusė gyventojų pensininkai. Taigi didžiulis klausimas, kaip Ignalina atrodys po 10–15  metų, kai dauguma šiandieninių septyniasdešimtmečių išmirs, o ekonomika čia tikrai neatsigaus, nes nėra ką priimti į darbą, taigi čia niekas neinvestuoja ir ateityje neinvestuos“. Tokios mintys tikrai neprideda optimizmo ignaliniečiams, kurie ir taip žino, kad jų savivaldybėje opi nedarbo problema bei trūksta jaunimo, kaip ir kituose rajonuose. 

Tačiau dauguma perskaičiusių šį straipsnį bei jį sumaniai savireklamai panaudojusių kandidatų nepasivargino pasidomėti statistika. O ji tokia – 2011 m. pensinio amžiaus žmonių Ignalinos rajone buvo 5631 (t. y. 30,4 proc.), 2012 m. – 5547 (30,7 proc.), Ignalinos mieste – 1070 (18,5 proc.). Neverta pulti įrodinėti, kad situacija yra gera, tačiau skaičiai rodo, kad ji tikrai nėra tokia beviltiška, kaip nurodė ponas R. Dargis. Keista būtų manyti, kad jam nežinoma statistika. Tuomet ko siekiama tokiais teiginiais? Atsakymą galėtume įžvelgti tame pačiame straipsnyje toliau plėtojamose mintyse.

Pasak LPK prezidento, mechaninis probleminių savivaldybių, tokių kaip Ignalina, gaivinimas, kai Vyriausybė meta biudžeto ir ES pinigus dirbtinei gerovei kurti ir palaikyti efekto neduoda ir yra tuščias pinigų švaistymas. Perfrazavus šią mintį, būtų galima trumpai pasakyti – tokioms savivaldybėms, kaip Ignalina, nereikia nei vandentiekio ir nuotekų tinklų, nei gerų gatvių, šaligatvių, nei modernizuotų įstaigų pastatų, daugiabučių namų, socialinio būsto, nei poilsio erdvių… Tiesiog – nereikia nieko. Logiška šios minties seka galėtų būti tokia – „investuokime tik didžiuosiuose miestuose“. Jeigu taip mąstytume, tuomet visos mūsų pastangos, visi iki šiol atlikti ir planuojami darbai neturėtų jokios prasmės. Tačiau žinome, kad regioninė plėtra – tai vienas svarbiausių tikslų visoje Europoje. Stiprūs regionai yra visos šalies klestėjimo garantas. Taigi jau vien šis aptartas pavyzdys leidžia abejoti tokiais savivaldybių vertinimais. Ko gi jie tuomet verti?

Tokiems vertintojams reikėtų pasakyti: nesulauksite, kada Ignalina išmirs! Mūsų kraštas turi savo tikslų ir atkakliai jų siekia. Mūsų stiprybė – gamta, ežerai, visų rūšių turizmas ir su tuo susiję įvairios paslaugos, ekologiniai ir netradiciniai ūkiai, amatai, kuriamos sanatorinio gydymo galimybės, gamtos ištekliai (puikūs miškai, geros kokybės durpynai, molis, smėlis, žvyras ir kt.).