Dauguma grybautojų pažįsta ir renka visiems žinomus grybus: baravykus, raudonviršius, voveraites, kazlėkus, rudmėses, umėdes ir kitas rūšis. O kaip su skėtine žvynabude?

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Radiologijos skyriaus vedėjas Pranas Drulia teigia, kad skėtinė žvynabudė pasižymi ypatingu savitu skoniu, puikiai dera, jei ją paruošime kiaušinio plakinyje su prieskoniais, tai tiesiog delikatesas! Radus didesnį šių grybų kiekį, juos galima užšaldyti, tada net ir žiemos metu galima mėgautis šiuo skaniu grybu. Tačiau nesumaišykite jo su musmire, būkite atidūs rinkdami ne tik šį, bet ir kitus grybus.

Žvynabudė – vienas didžiausių kepurėtųjų grybų.

Jos kepurėlė siekia net iki 30 cm skersmens ir didesnė, jauna – kiaušinio formos, ovališka, senesnių grybų – paplokščia, paviršius – rudai žvynuotas, tai pievagrybinių šeimos, žvynabudžių genties grybų rūšies atstovė.

Žvynabudės kotas – 10–35×1–4 cm, su smulkiais pilkai rudais žvyneliais, dideliu baltu žiedu, pamatinėje dalyje gumbiškai sustorėjęs, be išnaros, kas būdinga musmirėms.

Lietuvoje auga kelios šio grybo rūšys – Grakščioji, Šiurkščioji ir Skėtinė žvynabudės. 

Skaniausia iš jų, kaip teigia grybautaojai – skėtinė žvynabudė. Šio grybo sezonas – rugpjūčio–spalio mėnesiai, labiausiai paplitęs spygliuočių miškuose, pušynuose, pamiškėse ir net pakelėse.

Tačiau grybautojams derėtų prisimintii, kad nederėtų rinkti grybų pakelėse, nes galima apsinuodyti  susikaupusiais teršalais.

Radiacine tarša žvynabudės neišsiskiria iš daugumos Lietuvos grybų ir neviršija 100 Bq/kg (pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktų reikalavimus radiacinė tarša grybuose turi būti ne didesnė kaip 600 bekerelių kilograme (Bq/kg)). Todėl grybų mylėtojai neturėtų jaudintis dėl šios rūšies grybų radiacinės taršos.