Skip to content

Tegul Lietuvos prezidentų ąžuolai įkvepia mylėti ir ginti savo šalį

MI informacija

Šeštadienį Ignalinos krašte pirmąkart lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Aukštaitijos nacionaliniame parke, ant Ladakalnio, atveriančio nuostabią šešių ežerų panoramą, Prezidentė pasodino du ąžuoliukus, taip pratęsdama idėją apie Lietuvos prezidentų alėją.

Ant Ladakalnio Prezidentę pasitiko folkloro ansamblio „Čiulbutė“ dainos bei garsiosios Labanoro dūdos muzika. Prezidentę į ceremonijos vietą atlydėjo ją pasitikę rajono meras Bronis Ropė, Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direktorius Eminuelis Leškevičius, Seimo narys Česlovas Juršėnas ir kt.

„Prezidentų ąžuolynas vienoje gražiausių Lietuvos vietų – valstybės kūrimo ir jos istorijos  simbolis. Man garbė pratęsti šią tradiciją. Tegul čia žaliuojantys ąžuolai įkvepia kiekvieną lietuvį labiau mylėti savo šalį ir visada ginti jos laisvę“, – sakė Prezidentė. Parko direktorius šalies vadovei atminimui įteikė medžio drožinį (aut. Petras Gaižutis).

„Džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti sodinant pirmuosius ąžuolus prieš 15 metų ir kad šiandien esu tokios garbingos akimirkos liudininkas. Mūsų krašto ąžuolas Česlovas Kudaba įdėjo daug pastangų, kad būtų išsaugotos gražiausios vietos, jis džiaugtųsi matydamas, kaip šiandien jos yra įprasminamos…“, – sakė meras B. Ropė. Iškilia akimirka džiaugėsi Seimo nariai Č. Juršėnas, Dalia Kuodytė, parko direktorius E. Leškevičius.  Prezidentų ąžuolų giraitei linkėta augti, žaliuoti,  priminti iškilias tautos asmenybes ir telkti žmones vienybėn. Juk niekas labiau neatspindi istorijos kaip prezidentai ir jų likimai. Prezidentai – ypatingi žmonės, ąžuolai – ypatingi medžiai. „Sodinkime ąžuolus kitiems, ateinantiems mūsų vaikaičiams, kad jie galėtų pajusti mūsų šilumą ir meilę“, – sakė renginį vedusi kultūrologė Sigutė Mudinienė.

Pirmiausia Prezidentė D. Grybauskaitė pasodino ąžuoliuką generolui, partizanų vadui Jonui Žemaičiui-Vytautui, kuris 2009 m. buvo pripažintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu (gaila, kad dėl šeimą ištikusios nelaimės ceremonijoje negalėjo dalyvauti J. Žemaičio sūnus ir kiti giminaičiai). Apie jo asmenybę kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro gen. direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Šalies vadovė taip pat pasodino savo ąžuolą, skirtą Lietuvai ir jos žmonėms. Vėliau prie ąžuoliuko nusifotografavo su ansamblio „Čiulbutė“ nariais, taip pat pagyrė gražius dainininkų aukštaitiškus drabužius ir dėkojo už dainas, o visiems dalyvavusiems – už pagalbą atliekant garbingą istorinį darbą.

Prezidentų ąžuolynas ant Ladakalnio buvo pradėtas sodinti 1997 m. Prezidento Algirdo Brazausko iniciatyva. Prieš penkiolika metų jis pasodino du ąžuolus – Prezidento Antano Smetonos ir savo, simboliškai sujungdamas du istorinius laikotarpius – paskelbtos ir atkurtos nepriklausomos Lietuvos.

Nuo Ladakalnio Prezidentė D. Grybauskaitė atvyko į Ignalinoje nuo ryto ošusią Rudens gėrybių ir amatų mugę, kurioje užtruko bemaž valandą. Apie mugę – kituose MI numeriuose.

Kai jau anksčiau pranešėme apie būsimą Prezidentės vizitą ir ąžuoliukų sodinimą, ne vienas nustebęs klausė, kas toks Jonas Žemaitis, kada jis prezidentavo. Jeigu trumpai, tai po karo teisėta okupuotos Lietuvos valdžia laikomi Lietuvos partizanai, o teisėtas šalies vadovas – partizanų generolas, vadovavęs visam pasipriešinimui, Jonas Žemaitis-Vytautas. Jis dar vadintas ir partizanų prezidentu, todėl Seimas jį ir pripažino ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu. Beje, daug kas nežino, kad J. Žemaitį prezidentu savo kabinete Lubiankoje Maskvoje pavadino ir… Stalino režimo budelis L. Berija. Istorija įdomi, dabar rengiamas rašinys, o šiandien spausdiname ištrauką iš būsimo rašinio apie J. Žemaičio „vizitą“ po arešto pas L. Beriją. 

 „Ankstų 1953 m. birželio 23-osios rytą Vilniaus oro uoste vyko neįprasta scena: lydint ginkluotos ir vilkšuniais apsuptos sargybos, į karinį lėktuvą buvo įlaipintas Vilniuje kalintis Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. 12.15 val. „kalinys Nr. 21“ jau Maskvos Lubiankos kalėjime, kurio viršininkui buvo perduotas L. Berijos nurodymas „laikyti jį atskiroje kameroje ir organizuoti jam pagerintą maitinimą iš bufeto ir valgyklos“.

Vidurnaktį ypatingajam kaliniui liepiama išeiti iš kameros. Jis vedamas laiptais aukštyn į 582 kabinetą, kuriame jo laukia MVD 4-osios valdybos viršininkas G. Utechinas. Apie ką kalbėjo laisvės kovotojas ir saugumo pareigūnas, neaišku, tačiau iš to, kad jo nemušė ir net negrasino, J. Žemaitis suprato, jog jam, Lietuvos pogrindžio prezidentui, šioje partijoje skirtas toli gražu ne pėstininko vaidmuo.

Ir štai, vėlų birželio 25-osios vakarą, „kalinys Nr. 21“ vėl išvedamas iš kameros ir lydimas į 305 kabinetą, ten jo laukia pats Lavrentijus Berija. Apie ką visą valandą kalbėjosi šie nesutaikomi priešai? To greičiausiai niekas niekada nesužinos – L. Berijos archyvai tebėra įslaptinti ir, ko gero, nebus prieinami dar ne vienai kartai.

Belieka tik versijos ir analogijos. Yra žinių, kad L. Berija panašaus pokalbio buvo pasikvietęs ne vien Lietuvos pogrindžio vadą.

Iš gulago pas jį buvo atvežtas ir Ukrainos unitų metropolitas Josifas Slipijus bei keli Vakarų Ukrainos partizaninio pasipriešinimo vadovai. Pokalbiuose su jais L. Berija neva žadėjęs suteikti respublikoms platesnę autonomiją, o patiems pasipriešinimo vadams siūlęs reabilitaciją ir plačius įgaliojimus.

Iš pokalbio su ukrainiečiais galima spėti, kad ką nors panašaus L. Berija galėjo siūlyti ir J. Žemaičiui. Šiaip ar taip, būtent tuomet suimtas partizanų vadas pirmą kartą buvo vadinamas ne „banditu“ o „lietuviško ginkluoto nacionalistinio pogrindžio vadovu“ ir net „pogrindžio prezidentu“, tarsi tai būtų dviejų valstybių – okupuotos Lietuvos ir Sovietų Sąjungos – vadovų susitikimas. Beje, minėti žodžiai vėliau dings iš čekistų ataskaitų…“

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *