Skip to content

Pakalbėkime apie mėšlą

MI informacija

 

Kai sekmadienį buvau balsuoti, girdėjau, kaip komisijos narės tarpusavyje kalbėjosi: „Na, dabar aprašys“.

Ne, neaprašinėsiu. Ir be manęs rašančių apie rinkimus užteks. Geriau jau pakalbėkime apie ką nors įdomesnio, kaimo žmogui artimesnio. Sakysim, apie…

Oi ne, ne apie tai, apie ką jūs pagalvojote, perskaitę pavadinimą. Taip tiesiai kalbėti apie mėšlą negalima. Negražu. Mėšlu patręštoje dirvoje išaugusias bulves ryti, su spirgais ir be – gražu, o kalbėti apie jį – ne.

Todėl iš pradžių pora žodžių apie Prezidentų ąžuolyną ant Ladakalnio. Jau anksčiau, prieš penkiolika metų, Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas pasodino jame du ąžuoliukus – Prezidento Antano Smetonos ir savo. Dabar Prezidentė Dalia Grybauskaitė – Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto ir savo. Jei teisingai suprantu, tai laukiama atvažiuojant ir Prezidento Valdo Adamkaus.

Na, o tai jau įdomiau skamba, savo medelį turėtų sodinti ir nušalintasis prezidentas (teisės vadintis Prezidentu jis neteko, kai buvo ištrenktas iš Prezidentūros, kaip musė iš barščių) Rolandas Paksas. Iš kitos pusės, gal čia stebėtis nereikėtų: pasodins savo medelį nušalintasis prezidentas, paskui važinės čionai, kaip buvo įpratęs trumpam atsisėdęs į Prezidentūrą, š…s ir tapšnos, kitų Prezidentų ąžuoliukai geriau augs.

Mėšlo, arba, kaip sako menininkai (tie patys, kurie valstybei mokesčių mokėti nenorėtų, o apšmeižti ir apiplėšti tą valstybę visada pasiruošę), išmatų vaidmuo Lietuvos gyvenime nuolat didėja. Štai prieš kurį laiką Vilniuje parodė kažkokio italų režisieriaus – nesiruošiu užkimšti galvą visokio š… pavardėmis – spektaklis, kuriame vaikučiai mėto į Kristaus paveikslą išmatas. Buvo pasipiktinimo, buvo raginimų uždrausti rodyti tokį šventvagišką spektaklį, bet nugalėjo tie, kurie sakė, kad pas mus žodžio laisvė. Žodžiu, jeigu nori kalbėti apie š…dą, turi visišką teisę taip ir sakyti, ir niekas tavęs š…džiumi pavadinti neturi teisės.

Žinoma, mes ne kokie musulmonai, kurie už savo Alacho įžeidimą paprasčiausiai perpjauna gerklę. Su Rusijos valdžia, kuri uždraudė musulmonus papiktinusį filmą „Musulmonų nekaltybė“, irgi lygintis negalime. (Beje, teigiama, kad toks filmas apskritai neegzistuoja, tik penkiolikos minučių trukmės reklaminė juosta. Šiaip ar taip, mačiusių tą filmą įspūdžių skaityti neteko). Mes pripratome, kad Kristus yra juodinamas – per ilgus sovietmečio metus.

Tačiau, pasirodo, tas spektaklis gal net nebūtų rodomas Vilniuje. Buvusio kultūros atašė Rusijoje Juozo Budraičio sūnus Martynas Budraitis – Lietuvos Valstybinio dramos teatro direktorius (iš Ignalinos kilusi jo žmona pernai pasitraukė iš gyvenimo) – užsiminė, kad jeigu Lietuva nebūtų šito spektaklio parodžiusi, ji nebūtų gavusi di-i-idelių pinigų iš Europos Sąjungos.

Matote, į kokį di-i-idelį š… įstojome. Bet čia aš tik tarp kitko.

Taigi, mūsų didieji menininkai mano, kad drabstymasis š… ais, atsiprašau, išmatomis, yra meninės išraiškos būdas. Tiesa, nei jie patys, nei jų gerbėjai iš socdemų stovyklos, tokie, kaip didžioji visų iškrypėlių šlykštukų gerbėja ir globėja Aušrina Marina, patys taikiniu būti nepageidauja. Užtat kitus apmėtyti – taip, jie visada pasirengę.

Po viso to ką bešnekėti apie tai, kad tarp Lietuvos Prezidentų pretenduoja įsiknisti ir nušalintasis prezidentas. Pas mus daug kas ne tik š..a, bet ir tapšnoja. Ir nors kiekvieną pavasarį ateina mėšlavežis, ir net gyvulių, sakoma, ypač kiaulių, mažėja, bet mėšlo vis dar netrūksta.   

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *