Kai Ignalinos rajono vietos veiklos grupė paskelbė vietos paraiškų priėmimą pagal rajono kaimo plėtros strategijos 1 prioriteto 1.3 priemonę „Kaimo gyventojų aktyvavimas ir laisvalaikio užimtumo gerinimas“, Mielagėnų bendruomenė pateikė paraišką ir projektui laimėjo pinigų. Vietos projekto pavadinimas „Gėris, kultūra, grožis – Mielagėnų seniūnijos bendruomenės prioritetai“ (projekto numeris „Leader-10 – Ignalina – 01-010). Projekto tikslas – ugdyti seniūnijos bendruomeniškumą, saugoti krašto istorinę atmintį, plėtoti meno mėgėjų veiklą. Bendra projekto vertė – 43 750 Lt. Pagal projektą istorinė atmintis įamžinta kryžiais ir koplytstulpiais Kėriškėje ir Gilūtose, kitais renginiais. Paskutinis šio projekto akordas suskambo Mielagėnuose, kur miestelio aikštėje buvo atidengtas memorialas visiems Mielagėnų krašto žmonėms, okupanto ištremtiems, nužudytiems, žuvusiems partizanų kovose. Memorialas įspūdingas, galintis papuošti ir kur kas didesnį miestelį, nei Mielagėnai.

Kai pavergta buvai, Tėvyne,
Tai jie nuo priešų Tave gynė,
Vergijos pančius plėšė, traukė,
Jie Tavo laisvės troško, laukė.
Ir kai dabar esi laisva,
Pagerbki juos, o Lietuva…

Iškilmės tądien prasidėjo šv. Mišiomis miestelio bažnyčioje, kurias aukojo garbus svečias – Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Mat jis ir vietos klebonas kun. Marijonas Savickas – mokslo draugai, tad atvyko kun. Marijono paprašytas. Bet gal ne tik todėl. Sakydamas pamokslą, kreipdamasis į susirinkusius bažnyčioje, vyskupas sakė, kad atvykęs iš memorialo granito kalbos pamatė ir suprato – Mielagėnų žemė mačiusi daug kančios ir kraujo. Čia sudeginti kaimai, ištremti ir nužudyti nekalti, čia dešimtys už krašto laisvę žuvusių miškuose. Vyskupas su kartėliu minėjo, kad dar ir dabar partizanai yra pavadinami „banditais“, mat jie, girdi, taip pat žudė, keršijo, o tai neva 10-ies Dievo įsakymų pamynimas.

Formaliai – taip. Bet kodėl vyrai ir moterys ėjo į mišką, kodėl ėmė rankon ginklą ir kovojo? Ar jie galėjo kitaip pasielgti? Kaip atsakyti į šiuos klausimus, vyskupas J. Kauneckas perskaitė vieno partizano priešmirtinį laišką, tarsi atsiprašymą, išspausdintą partizanų laikraštyje „Laisvės šauklys“. Laisvės kovotojas tuomet taip pat klausė: „Ar galėjome nematyti tėvų ir brolių, tautos kančios, ar galėjome nekeršyti, nekovoti, susitaikyti su smurtu ir neteisybe? Negalėjome. Todėl ėjome ir kovojome. Nieko nebijau – nei paniekos, nei šūvių. Dėl vieno neramu, kad tauta neprarastų atminties“. Laiškas baigiamas pranašyste, kad ateis laikas, tauta atsikels ir jiems, kurių kūnai išmėtyti raistuose ir patvoriuose, miestų aikštėse bus statomi paminklai, ne su panieka, o su pagarba bus tariami jų vardai. „Argi neatėjo dabar toks laikas?“ – klausė vyskupas.

Jis ir kun. Marijonas tikintiesiems dėkojo už maldą, rajono valdžiai ir svečiams iš Seimo – už paramą, taip pat dėkota atvykusiam Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių chorui „Laisvė“. Mišių pabaigoje Jo Eminencija vyskupas pašventino Mielagėnų simbolius – vėliavą ir herbą.

Po to ilga procesija, plazdėdama vėliavomis, iš bažnyčios nutįso į miestelio aikštę. Čia Mielagėnų bendruomenės pirmininkė Valė Švarcienė pasveikino iškilmių liudininkais tapusius visus gausiai susirinkusius. Ji džiaugėsi, kad taip pakiliai vyksta baigiamasis projekto renginys. V. Švarcienė pateikė žiupsnelį istorijos ir kruvinos statistikos, už kurios – 94 žuvę mielagėniškiai, sudeginti Jaciūnai ir Radutis, 23 ištremti. „Kartų kartos augo tarsi tuščioje vietoje, nežinodamos, kas yra garbė ir pasiaukojimas, ką reiškia mirti už Tėvynę“, – kalbėjo bendruomenės pirmininkė, šio projekto sumanytoja.

Pakeltos vėliavos. Jas kėlė partizanų vaikai, anų tragedijų gyvi likę liudininkai, buvę politiniai kaliniai. Tai Vytauto apygardos Tigro rinktinės vado Vinco Žaliaduonio-Roko dukra Nijolė Miškinienė ir partizano Liudviko Girdziušo sūnus Alfredas, politinis kalinys Albinas Cibulskas ir gyvas Radučio tragedijos liudininkas Edmundas Černiauskas.

Visų šio krašto žmonių ir kentėjusių pavardės vos sutilpo į keturias dideles juodojo marmuro plokštes, kurias atidengė – nuėmė juostas – vėl gi gyvoji atmintis: partizano sesuo Eleonora Bagdonienė, politinis kalinys Antanas Dimbelis ir politkalinio brolis Edmundas Bielinis, tremtinio sūnus Pranas Ulozas. Paminklus pašventino vyskupas J. Kauneckas.

Pagal karines tradicijas, žuvusieji pagerbti ir trimis Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių šautuvų salvėmis bei net iš Anykščių atriedėjusios senovinės XIX a. patrankos trimis šūviais. Šauta už Lietuvos motinas, kurių sūnūs krauju aplaistė Laisvės aukurą, už žuvusius partizanus, už kentėjusius ir žuvusius tremtyje, lageriuose, sudegintus Radutyje ir Jaciūnuose.

Dar prieš šautuvų ir patrankų salves pravirko iki tol mėlyne spindėjęs dangus. Gal taip jis atidavė pagarbą žuvusiems ir jų atminčiai, gal tiesiog toks tądien buvo dangaus kaprizas. Lietus nesutrukdė, tik paskubino visus rinktis po stogu mokyklos sporto salėje. Čia visi vaišinosi, klausėsi „Laisvės“ choro patriotinių dainų, nors jas kalbų aidas ir vaišės kiek nustelbė. Liejosi ir kalbos. Rajono meras Bronis Ropė, Mielagėnų seniūnė Milda Bielinienė, Seimo narys Konstantas Ramelis, Ūkininkų sąjungos rajono skyriaus pirmininkė Marijona Lukaševičienė ir daugelis kitų pirmiausia už iniciatyvą ir taurius darbus, už istorinės atminties žadinimą dėkojo nenuilstančiai Valei Švarcienei. Ši lenkė galvą prieš visus, jai padėjusius.

Renginys baigėsi smagia savų ir svečių, kaimynų ir seniai nesimačiusių draugų bei pažįstamų vakarone su dainomis ir šokiais. Išvažiuojant – neatsisveikinta ilgam, sakyta – iki kito susitikimo naujame renginyje, kurių dar ne vienas jau materializuojasi bendruomenės pirmininkės, kun. Marijono, seniūnijos sumanymuose ir planuose.

Autoriaus nuotr.