Nors nesu labai dažnas svečias Ignalinos traukinių stotyje, bet beveik kaskart apsilankius tenka pabūti vertėju užsienio turistams, bandantiems komunikuoti su gerbiama kasininke. Prieš kelias dienas net ir man gėda pasidarė, kaip „mandagiai“ kasininkė ignoravo turistų klausimus. Ji anglų kalba buvo paklausta, į kurį peroną atvažiuoja traukinys. Aišku, turistas nesitikėjo būti lengvai suprastas bei gauti sklandų atsakymą jo gimtąja kalba, tad paklausė kaip galėdamas paprasčiau: „Vilnius, peron one or two?“ („Vilnius, peronas pirmas ar antras?“). Klausė ir pakaitomis rodė vieną ir du pirštus. Kasininkė, išpūtusi žandus bei suraukusi antakius, kažką atsakinėjo jam lietuviškai. Net nebandė įsiklausyti, juolab suprasti. Kaip pastebėjau, ši kasininkė net ir tautiečiams nebuvo maloni…

Šįkart dirbo kita, ne ta, kuri dažniausiai dirba, kasininkė. Senoji, kiek pastebėjau, su visais visada yra tikrai maloni ir geranoriška. Nors angliškai taip pat nešneka, tačiau visa savo esybe bando padėti kitakalbiams turistams, aiškina rankų gestais, skaičius parašo ant lapelio.

Taigi, nieko nenoriu čia skųsti ar peikti. Ir nesitikiu, kad mūsų gerbiamos traukinių stoties kasininkės pradės šnekėti angliškai (bent jau greitai), išmoks bent jau tuos pačius 20 dažniausiai turistų vartojamų žodžių. Tačiau juk galima turėti kokią „paruoštukę“ su dažniausiai užduodamais klausimais ir atsakymais, paprasčiausiais pagrindiniais žodžiais, o atėjus užsieniečiui – išsitraukt ir bandyt suprasti. Dar manau, kad stotyje reikia turėti išsamų traukinių tvarkaraštį anglų kalba ir, reikalui esant, pakišti jį užsieniečiui ir pirštu bakstelėti į atitinkamo traukinio išvykimo laiką, kelionės kainą, trukmę, perono numerį ir pan. Tai sutaupytų laiko ir nervų abiem bandraujančioms pusėms.

P. S. Stovi prie stoties du policininkai. Prieina prie jų užsienietis ir kažko klausia angliškai. Šie tyli. Po to svečias klausia vokiškai, prancūziškai, ispaniškai – policininkai tyli. Užsienietis apsisuka ir nueina.
– Matai, koks protingas, kiek kalbų moka, – savo vienas iš pareigūnų.
Kitas abejingai nusižiovauja ir atsako:
– Na, ir kas jam iš to?…

Tai anekdotas. Ar neprimena jis aprašytos situacijos? Ponas Dainius teisus – stoties kasininkės ir visi kitų sričių darbuotojai, kuriems pagal darbo pobūdį tenka bendrauti su žmonėmis, juos aptarnauti, tarp jų ir užsieniečius, išties privalo angliškai išmokti tas kelias ar keliolika dažniausiai vartojamų frazių ar 20–30 žodžių, bent jau suprasti ir mokėti tarti skaičius nuo 1 iki 10. Ignalinoje vyksta anglų kalbos kursai (bibliotekoje), kodėl tų kasininkių ten nepasiuntus ar joms vietoje nesuorganizavus kokių specialių mini kalbos kursų, kuriuose minimalių užsienio kalbos žinių galėtų suteikti kiekvienas anglų kalbos mokytojas. Juk esame Europos Sąjungos šalis, būsimas kurortas, angliškai kalbančių svečių kasmet tik daugės. Manau, kad kiekvienam ignaliniečiui neturi

O ar nepasijunta nepatogiai patys darbuotojai, kai negali atsakyti net one ar two? Menu 1988 m. rudenį. Tuomet buvau pradėjęs studijas Vilniaus universitete. Prie Arkikatedros Sąjūdžio buvo įrengtas didelis stendas, jame – Sovietų Sąjungos žemėlapis su pažymėtomis lietuvių tremties vietomis. Bežiūrint, prieina užsienietis ir mane užkalbina vokiškai. Klausia, kas čia tam stende pavaizduota? Kaip mokėjau – aiškinau. Prastai mokėjau, tad mačiau, kad svečias ne ką ir suprato. Ir man pasidarė taip gėda, kad nesugebėjau tinkamai paaiškinti, nors universitete studijavau ir vokiečių kalbą, tiksliau, reanimavau jos žinias, likusias po vidurinės mokyklos. Na, pamaniau, taip tai jau nebus. Griebiau tą kalbą „už ragų“ ir paskutiniame egzamine dėstytojai lietuviškai nepratariau nė žodžio, bendravau tik vokiškai. Ačiū tam mane sugėdinusiam vokiečiui…

Redaktorius

Anglų kalbos kursai https://igudu.lt/anglu-kalbos-kursai/