– Neretai susiduriame, kad einant į renginį ar koncertą su savimi draudžiama įsinešti maisto arba (ir) alkoholinių gėrimų, nors tai ne visada būna iš anksto nurodyta reklamose ar bilietuose. Ar teisėtai elgiasi paslaugų teikėjai, drausdami įsinešti su savimi maisto arba (ir) alkoholinių gėrimų? Kokiu būdu pardavėjai turėtų informuoti pirkėją apie tokio pobūdžio reikalavimus ir draudimus?

Eugenijus GAŠČENKA

VARTOTOJO TEISĖ GAUTI INFORMACIJĄ

LR civilinio kodekso 6.719 str. 1 dalyje nustatyta, kad prieš sudarant paslaugų sutartį, paslaugų teikėjas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį.

Jeigu teikiamos paslaugos yra viešos arba jų teikimas yra paslaugų teikėjo verslas, su aukščiau nurodyta informacija turi būti sudarytos sąlygos viešai susipažinti paslaugų teikėjo buveinėje ar kitoje kiekvienam galimam klientui laisvai prieinamoje vietoje.

VARTOTOJAMS TEIKIAMOS INFORMACIJOS REIKALAVIMAI

Sporto, kultūros ir pramogų paslaugų teikimo ir vartotojų informavimo, teikiant šias paslaugas, taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2008 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 623 (toliau – Taisyklės), 5 punkte nustatyta, kad teikiant informaciją ir reklamuojant paslaugas, laikomasi šio reikalavimo: turi būti suteikta teisinga, išsami, aiški, nedviprasmiška, vartotojui lengvai prieinama informacija apie paslaugas, skiriant pakankamai laiko prieš sutarties sudarymą (arba, jeigu sutartis raštu nesudaroma, prieš paslaugos teikimą) su ja susipažinti.

Paslaugų teikėjas privalo užtikrinti, kad vartotojui būtų suteikta ši informacija: bendroji informacija apie paslaugą: paslaugos pavadinimas; aprašomojo pobūdžio informacija apie paslaugą, jeigu iš paslaugos pavadinimo neaišku, kokia tai paslauga; paslaugos teikimo data, laikas, vieta, trukmė (jeigu yra); paslaugą teikiantis asmuo (atlikėjas, grupė, treneris, instruktorius ir panašiai), jeigu paslaugą teikia ne vienas asmuo, nurodomi visi tuo metu konkrečią paslaugą teikiantys asmenys (visi atlikėjai, grupės, treneriai, instruktoriai ir panašiai); su konkrečiomis paslaugomis susijusi galima rizika vartotojo sveikatai, galimos pasekmės (jeigu tokių yra); pagrindinės paslaugos savybės, jeigu jos nėra akivaizdžios; asmenys, kuriems nebus suteiktos paslaugos; draudžiami įsinešti daiktai (paryškinta – aut.); papildomai mokamos paslaugos; nemokamai ar su nuolaida teikiamos paslaugos; kita vartotojo apsisprendimui pasinaudoti paslaugomis svarbi informacija, taip pat paslaugos kaina, įskaitant visus mokesčius (Taisyklių 6.4 ir 6.5 punktai).

Aukščiau nurodyta informacija turi būti teikiama paties paslaugos teikėjo iniciatyva, turi būti lengvai prieinama vartotojui vietoje, kur teikiama paslauga arba sudaroma sutartis ir elektroninėmis priemonėmis paslaugos teikėjo nurodytu adresu. Ši informacija turi būti įtraukta į informacinius dokumentus, kuriuos paslaugos teikėjas pateikia vartotojui ir kuriuose išsamiai aprašoma jo teikiama paslauga.

IŠVADA

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad kavinių, restoranų savininkai, viešų renginių organizatoriai turi teisę nustatyti draudimą įsinešti klientams maisto ir gėrimų, tačiau privalo prieš sudarant paslaugų sutartį suteikti vartotojams šiame straipsnyje nurodytą ir kitą teisės aktuose nustatytą informaciją.

Savo klausimus, pasiūlymus ar pastabas galite siųsti tiesiogiai šios rubrikos konsultantui elektroniniu paštu juristas.ignalina@gmail.com arba palikti klausimą paskambinę MI redakcijos telefonais (8~386) 52234, 53702 (po 18 val.).

Dėl privačios teisinės konsultacijos galite registruotis telefonu 8~624 83459. Anonimiškumas garantuojamas. Laukiame Jūsų, mieli skaitytojai, klausimų!

Pastaba. Šiame straipsnyje išdėstyti bendrojo pobūdžio paaiškinimai aktualiu skaitytojams klausimu grindžiami 2012 m. spalio 26 d. Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Šie paaiškinimai yra autoriaus nuomonė, kuri nepretenduoja į absoliučią tiesą ir negali būti naudojama oficialiuose teisiniuose ginčuose.