Spalio 26 d. laikraščio numeryje, rubrikoje „Iš policijos suvestinių…“, išspausdinta informacija apie spalio 22 d. du per pusvalandį nutikusius įvykius su neblaiviais važnyčiotojais. Vieną vežimą neva pareigūnai sustabdė Ignalinoje, Švenčionių g., kitą – Bėčiūnuose. Nurodoma, kad abu vadeliotojai sutartinai kažkodėl labai „muistėsi“, bėgo, priešinosi policininkams…

Jau laikraščio išėjimo dieną į redakciją paskambino Bėčiūnų k. gyventoja Laura Bukėnaitė, po jos dar du bėčiūniškiai. Visi sakė maždaug taip: „Ką jūs čia rašot, mes matėm tą įvykį, viskas buvo kitaip. Ir buvo viena istorija, o ne dvi. Tie neva skirtingi važnyčiotojai J. M. ir A. M. važiavo vienu vežimu. Juos sustabdė ties miesto riba. Gal vežimas dar stovėjo Švenčionių gatvėje, o arklys jau Bėčiūnų k. žemėje, tai policininkai ir padarė iš vieno du įvykius“, – ironizavo skambinę žmonės. „O svarbiausia, kodėl nerašot, kaip policininkas tuos važnyčiotojus mušė ir spardė, dujas jiems į veidą purškė, antrankiais prie plūgo rakino“, – pasakojo skambinę bėčiūniškiai.

Vėliau su jais kaime susitikau asmeniškai, jie žodis žodin viską patvirtino, ką sakė ir telefonu. Susitikau ir su tais vargo važnyčiotojais: J. M. – Juozu Martinkėnu ir A. M. – Alvydu Milkevičiumi. Pastarasis, beje, vadelių rankose tądien nelaikė, buvo tik keleivis vežime, bet jam kliuvo daugiausia. Kodėl, aiškinsis teismas. Kad jie buvo abu išgėrę, vyrai nesigina. Pusę alaus „bambalio“ nusiurbė. Kita pusė gulėjo vežime. Todėl policininkų (tiksliau, vieno uniformuoto „erelio“ – Michailo Zacharovo) logiką sunku suprasti. Važnyčiotojas neblaivus – rašyk protokolą. Bet kam mušti ir spardyti jam amžiumi į tėvus tinkančius vyrus? Juolab – vežimo keleivį?..

Surinkus visus kaltininkų ir liudytojų pasakojimus, ta spalio 22 d. istorija jų akimis atrodo taip.

J. Martinkėnas ir A. Milkevičius tą spalio pirmadienį pusbroliams ir puseserėms padėjo paskutinius rudens darbus nudirbti. Iš pradžių daržą suarė Bėčiūnuose, vėliau – pas pusbrolį Ignalinoje. Iš miesto važiuojant namo, ties Ignalinos riboženkliu susitiko policijos automobilį. Su juo prasilenkė, bet policininkai netrukus apsisuko ir, įjungę švyturėlius, vežimą pasivijo. Iš automobilio išlipęs kelių patrulis M. Zacharovas prie arklio, išgąsdinto jau policijos automobilio besisukančių švyturėlių, kažkaip staigiai mostelėjo ranka. Arklys pasibaidė. Staiga šoko iš vietos ir per nedidelį pakelės griovį metėsi į lauką. „Gerai dar, kad gyvulys šoko į dešinę pusę, o ne į kairę, į priešpriešinio eismo juostą“, – dabar sako J. Martinkėnas. Kad jo bėris kartais baidosi, patvirtino ir važnyčiotojo sesuo Valė Martinkėnaitė, ir kaimynai. „Buvo jis ir vežimą su šienu ne kartą taip apvertęs, ir su vežimu net pašiūrę nugriovęs“, – sako V. Martinkėnaitė.

Pasibaidžius arkliui ir per lauką lėkti pasileidus vežimui, prasidėjo linksmas reginys , kurį stebėjo ne vienas bėčiūniškis. Per lauką lekia arklys, o paskui jį – policininkas M. Zacharovas. „Kaip kine“, – juokėsi žmonės. Rimtai galvojant, kam tą vežimą reikia vytis. Važiavusius žmones pažįsta, palauk prie namų, patys, arklį sutramdę, parvažiuos. Bet gal tam policininkui reikėjo prasibėgioti? Gal taip nutarė užlopyti fizinio pasirengimo spragas? Atrodo, M. Zacharovui tai pavyko. Tad, gerbiami jo viršininkai, šiam pareigūnui už fizinę parengtį drąsiai galite rašyti dešimtuką. Egzaminą išlaikė. Mat paskui vežimą per lauką bėgo, apie… 3 km. Gal šis krosas ir įsiutino policininką. Kai arklys pagaliau sustojo…

Pasakoja J. Martinkėnas: „Pribėgęs M. Zacharovas, mane išvertė iš vežimo ir ėmė spardyti. Prieš tai man dar papurškė dujų iš balionėlio, bet purškė ne į akis, o kažkodėl į burną. Alvydas ėmė rėkti, už ką jis mane muša. Tuomet man uždėjo antrankius ir ėmėsi Alvydo. Viską skaudėjo, ypač įkvepiant oro, tad Zacharovui sakau – iškviesk man greitukę. O jis – aš tave Utenon dviem parom išvešiu…“

Pasakoja A. Milkevičius: „Kai apspardė Juozą, man liepė lipti iš vežimo. Išlipus, parvertė ant žemės ir taip pat ėmė spardyti. Po to liepė sėstis į vežimą ir pareigūnas antrankiais mane prirakino prie vežime buvusio plūgo. Kad nepabėgčiau. O Juozui liepė namo varyti arklį. Namo parvarė kaip kokius nusikaltėlius. Surakintus, prirakintus…“

Per tą laiką M. Zacharovas iškvietė dar vieną policijos ekipažą, kuris iš savo namų kiemo (ir kam to reikėjo?) į policiją išvežė J. Martinkėną, o kitu automobiliu, kurį vairavo pats M. Zacharovas, vežė A. Milkevičių. „Važiuojant, Zacharovas šalia manęs sėdėjusį V. Kamarauską dar paragino – tu jam dar „jobnuik“, bet daugiau manęs niekas nemušė“, – prisimena A. Milkevičius.

Iš policijos abu Bėčiūnų „galvažudžius“ paleido pirmą valandą nakties. Vieno ir kito kūnai buvo nusėti mėlynėmis, J. Martinkėnui prakirsta lūpa. Prakentėjęs iki ketvirtadienio (sunku buvo kvėpuoti), A. Milkevičius kreipėsi į Ignalinos polikliniką. Ten gydytoja konstatavo stiprų kūno sumušimą. Tačiau gydytojo kabinete A. Milkevičius padarė esminę klaidą. Jis išsigando policininkų, pabijojo jų persekiojimo (važinėja automobiliu) ir gydytojai pasakė netiesą – kad nukrito nuo laiptų. Dabar, žinoma, policininkų rankose tai stiprus koziris, bet kaime ylos maiše (tiesos) nepaslėpsi. Visi kaimynai matė sumuštą Alvydą, apie tai diskutavo ir, pagaliau, ne jis, o būtent svetimi žmonės paskambino į redakciją.

Vėliau paaiškėjo, kodėl iš vieno įvykio policininkai padarė du. Jie sukurpė dvi bylas: J. Martinkėnui už tai, kad važnyčiojo neblaivus (čia viskas gerai), o A. Milkevičiui, kad šis neva priešinosi pareigūnui. Kad ne šis kaimietį spardė, o pastarasis vos angelo sargo nepritalžė. Kaip kitaip paaiškinsi ir pasiteisinsi, kodėl reikėjo vytis ir mušti vežimo keleivį, kuris vadelių rankose nelaikė. Beje, J. Martinkėnas savo arklio niekam vadelioti niekada neduoda. Tą tvirtina ir jis pats, ir jo sesuo, ir kaimynai.

Panašu, kad protokoluose M. Zacharovas taip pat „priskiedė“ nebūtų, vienas kitam prieštaraujančių, faktų. Šią savaitę rajono apylinkės teisme jau turėjo būti išnagrinėta J. Martinkėno administracinė byla dėl važnyčiojimo, esant neblaiviam. Tačiau kaltininkui teisme papasakojus, kaip viskas buvo, teismas atidėtas iki lapkričio 23 d. „Teisėjas daug ko nesuprato ir iš protokolo turinio, kuriame prirašyta daug nebūtų, vienas kitam prieštaraujančių, dalykų. Buvo net pajuokauta, kad policininkai gal už juos girtesni buvę. Kai mus išleido iš policijos, pakišo popierius pasirašyti, bet jų skaityti nedavė“, – po atidėto teismo posėdžio pasakojo J. Martinkėnas.

Tokia ši istorija jos kaltininkų ir liudininkų akimis. Žinau, kad policijos versija kita. Apie jokį mušimą oficialiuose protokoluose nekalbama. Rajono policijos komisariato viršininkui išsiunčiau paklausimą (kaip žurnalisto ir kaip rajono tarybos nario) dėl šios istorijos ir laukiu raštiško situacijos paaiškinimo. Ją išspausdinsime, tuomet bus išklausyta ir kita pusė. Stebėsime, kaip šios dvi bylos bus nagrinėjamos ir teisme.

Šis rašinys, manau, yra pretekstas įsikišti ir rajono prokuratūrai, deklaruojančiai, kad gina visuomeninius interesus. Nes ši istorija – ne vien dviejų kaimiečių, bet ir visuomenės problema.