Skip to content

Numegztas Gertrūdos gyvenimo kelias

MI informacija

Istorija, kurią noriu papasakoti, susijusi su kaimynystėje esančiais Švenčionių ir Ignalinos rajonais. Taip jau istoriškai susiklostė, kad, nepaisant teritorinės priklausomybės ir administracinio paskirstymo, čia gyvenančių žmonių likimai glaudžiai susiję su šiuo Nalšios žemės kampeliu. Žmonės, gimę viename rajone, gyvena kitame, bet niekados nepamiršta savo gimtųjų vietų. Lapkričio 11 d. 100 metų jubiliejų švęsianti Gertrūda Vitėnienė, didžiąją savo gyvenimo dalį pragyvenusi Ignalinos r. esančiame Paliesiaus kaime, jau kelinti metai gyvena pas dukrą Genę Švenčionių r., Adutiškio miestelyje.

2002 m. visą vasarą fotografavau tėviškės kaimų, esančių Tverečiaus ir Mielagėnų apylinkėse, žmones. Vieną dieną užsukau ir pas Paliesiuje gyvenančią Gertrūdą Vitėnienę. Kai šeimininkė atidarė duris, buvau maloniai nustebintas, pamatęs švytintį senolės veidą (tada jai buvo 90 metų), idealią tvarką namuose. Gertrūda buvo pasipuošusi baltutėle, savo nunerta, prijuoste, ant stalo gulėjo pradėtas mezginys, o įdomiausia buvo tai, kad, prasidėjus pokalbiui, ji paėmė virbalus ir pradėjo be akinių megzti. Reikėjo pamatyti tada mano nuostabą, o pajutusi mano klausiamą žvilgsnį, senolė tarė:

– Aš ir laikraštį dar skaitau be akinių. Bet tai po akies operacijų. Prieš keletą metų viena akimi apakau, po to ir kita pradėjo gesti. Artimieji pradėjo įkalbinėti ryžtis operacijai, o aš sakiau: „Kam čia tas vargas. Ir taip numirsiu“. Visgi įkalbėjo. Niekados nepamiršiu ryto po operacijos, kai gydytoja nuėmė tvarstį ir aš pamačiau gydytojos veidą, šviesą. Tą akimirką supratau, koks stebuklas, kokia Dievo dovana yra matyti šviesą, žmonių veidus. Ko gero, nieko blogiau nėra, kaip nematyti, gyventi tamsoje. Aš 4-erius metus išgyvenau nematydama viena akimi, o 2 mėnesius gyvenau visiškoje tamsoje. Po kiek laiko ir kitą akį išoperavo. Štai ir mezgu, ir skaitau be akinių, – porino senolė.

Taip netikėtai užsimezgė mūsų pokalbis. Tuomet ir išgirdau Gertrūdos Vitėnienės gyvenimo istoriją, kurią ir norėčiau papasakoti jos šimtojo gimtadienio išvakarėse.

Gyvendami mes dažnai bandome suvokti ir pajusti tikrąją laiko esmę. Tai, kas gi yra laikas? Kuo jis matuojamas? Kiekvienas mūsų rastume savo atsakymus į šiuos klausimus. Štai XVIII a. gyvenęs JAV politikas ir publicistas B. Franklinas apie laiką yra pasakęs: „Laikas – tai medžiaga, iš kurios sudarytas gyvenimas“.

Ko gi daugiau per tuos šimtą metų buvo G. Vitėnienės gyvenime – džiaugsmo, skausmo, netekčių? Kai kalbėjomės prieš dešimtmetį, ji savo gyvenimo istoriją pradėjo pasakoti nuo prisiminimų apie vaikystę.

– Kėdę, ant kurios dabar sėdžiu, man vaikystėje padovanojo vokiečių kareivis. Seniai tai buvo, vos ne devynios dešimtys metų praėjo, o aš vis atsimenu tą epizodą, o ir kaip pamirši, kai šiltine susirgusius mamą, tėvą ir brolį išvežė į Mielagėnų ligoninę, o aš likau su teta Šiulgų kaime. Gimiau Petrograde 1912 m. Kodėl Petrograde? Mano tėvo tėviškė – Kliukai, kaimelis netoli Tverečiaus. Iš jo mano tėvas Valentas Motiejūnas prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvažiavo uždarbiauti į Petrogradą. Daug kas tada važiavo iš mūsų krašto. Ten dirbdamas jis susipažino su Ladogoje gyvenusia mano būsima mama Emilija. Kai man buvo penkeri, tėvai sugrįžo į Lietuvą, o čia – karas. Fronto linija netoli Kliukų ėjo. Tėvo namai sudegė. Visą mūsų šeimą – mane, tėvą, mamą, broliuką ir sesutę – priglaudė Šiulgų kaime gyvenusi tėvo sesuo. Ten, kur karas, badas, ten ir baisiausios ligos. Viena jų tuomet ir buvo šiltinė. Kai išvežė brangiausius mano žmones į ligoninę Mielagėnuose, man buvo baisu, verkiau, nežinodama, kas bus, kaip reikės gyventi. Prisimenu, kaip vieną kartą mane verkiančią pamatęs vokiečių kareivis pakėlė, priglaudė prie krūtinės ir rusiškai ėmė guosti: „neverk, mergaite, sugrįš, pasveiks tavo mama, tėvas“. Dar prisimenu – davė man gabalinio cukraus ir štai šitą kėdę padovanojo, sakydamas, kad gyvendama gal prisiminsiu jį, vokiečių kareivį. Paskui, paglostęs ir pabučiavęs, išėjo. Ko gero, glausdamas mane jis prisiminė savo toli likusią dukrą, šeimą. Nepamiršau aš to atsitikimo ir to vokiečių kareivio, bet ne visiškai išsipildė jo palinkėjimai. Tėvas su broliu pasveiko, o motina mirė. Taip tėvas liko našlys su trimis mažais vaikais.

Kai karas baigėsi, mes apsigyvenome Pečiurkų kaime, tetos Amilios likusioje sveikoje namo dalyje. Įsivaizduokit, vienu metu čia vien mūsų, vaikų, 11 buvo. Prisimenu, kaip senelis mus visus suklupdydavo poterių kalbėti. Jei pradedame triukšmauti, tuoj pat diržo gaudavome. O kaip gi su tiek vaikų susitvarkysi? Aplinkui buvo karo nusiaubta žemė, badas. Prisimenu, kaip tėvas ėjo į Lietuvą, į Panevėžį duonai miltų ar grūdų. Teta užmaišė duoną, o mes, vaikai, ėjome dobiliukų galvučių rinkti. Teta juos išdžiovino, sugrūdo ir į duoną sudėjo. Va, kokią duoną valgiau ir tiek metų išgyvenau, – liūdnai nusišypsojusi sakė Gertrūda.

Nelengva buvo ir jos tėvui Valentui Moriejūnui su trimis vaikais, bet atsirado moteris, kuri sutiko už jo tekėti. Taip Gertrūdos gyvenime atsirado pamotė.

– Pamotė gera buvo, nieko blogo negaliu pasakyti apie ją. Tik vieną kartą, kai labai norėjau pas Mielagėnuose gyvenančią žydaitę pasimokyti sukirpėjos ir siuvėjos amatų, ji neleido. Gal to pūdo grūdų pagailėjo, kurį reikėjo sumokėti už mokslus. Taip ir likau bemokslė. Kas žino, gal gyvenimas būtų kitaip susiklostęs. Brolis su seserimi šiek tiek mokėsi, o aš visą gyvenimą dirbau ir dirbau. Visais laikais biednam žmogui buvo sunku gyventi. Nuo 14 metų pradėjau tarnauti turtingesniems ir taip 8-erius metus, kol turėdama 22-eju ištekėjau už Liudviko Vitėno. Jis ir muzikantas buvo, smuiku grojo. Daug muzikantų, visa kapela tada Paliesiuje buvo. O iki tol teko ir Švenčionyse, ir Vilniuje, ir Rygoje, ir Katovicuose (Lenkijoje) tarnauti. Švenčionyse pas vaistažolių fabriko savininką tarnavau, o per javapjūtę tekdavo eiti pjauti ir į Erzvėtą, ir į Tverečių, ir į Adutiškį, kitur. Kur samdydavo, ten eidavau. Bet kai jaunas esi, tai ir tie darbai nebaisūs. Net po sunkiausių darbų į gegužines pašokti eidavom. Juk savo muzikantų tiek turėjome. Visus darbus – ir vyriškus, ir moteriškus – moku dirbti. Galiu arti, šienauti. Gyvenimas privertė. Vyras po kurio laiko susirgo. Dusdavo, 18 metų nieko negalėjo daryti. Jau ir Anapilin seniai iškeliavo. Netektys ir nelaimės visą gyvenimą buvo šalia.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, be žinios dingo brolis. Rusai į kariuomenę buvo paėmę. Iš Kaliningrado, kur tuomet vyko baisūs mūšiai, paskutinį laišką parašė ir daugiau jokios žinios. Bet labiausiai mane prislėgė sūnaus Algirdo tragiška mirtis. Jam tebuvo 25-eri, kai išėjo iš gyvenimo. Tada gyventi nebuvo nei jėgų, nei noro, bet išgyvenau ir štai tiek metų gyvenu. Nes turiu vardan ko gyventi. Turiu nuostabias dukras Genę ir Almą, kurios su šeimomis rūpinasi manimi. Turiu vieną anūką Vytautą ir anūkes Jolantą, Dalią, Daivą, Nijolę bei visą būrį proanūkių. Tai yra didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas. Duok Dieve, jiems visiems sveikatos, – apie savo gyvenimą prieš gerą dešimtmetį pasakojo Gertrūda Vitėnienė, kuri visą gyvenimą dirbo ir artėdama prie šimto metų jubiliejaus be darbo negali sėdėti. Kaip sakė jos dukra Genė, pas kurią Gertrūda jau kelinti metai gyvena, kiekvieną dieną senolė ima į rankas mezginį ir mezga. Taip greičiau laikas praeina.

Štai tokia paprastos ir tuo pačiu nepaprastos moters Gertrūdos Vitėnienės gyvenimo istorija. Gyvenimo, kuris matuojamas šimtmečiu. Nors neteko mokytis, bet ji gali kalbėti ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, lenkiškai, latviškai, net žydiškai suprasdavo. Pati ir skaityti išmoko. Išmoko austi, megzti, nerti, siūti. Gyvenime teko sutikti daug žmonių, bet, kai pats doras esi, tai ir kiti su tavimi elgiasi dorai. Visą gyvenimą saugojo brangių žmonių fotografijas, kuriose tėvas, mama, mamos mama, brolis ir kiti artimieji. Pačios vertingiausios man, kaip fotografui, žinoma, buvo XX a. pradžioje darytos ir išsaugotos fotografijos. Tikiuosi, kad jas Gertrūdos artimieji saugos ir toliau, o tą dieną prieš dešimtmetį mano darytos Gertrūdos Vitėnienės, vienoje ji su tėvų fotografijomis, o kitoje sėdi ant savo pačios išausta lovatiese užklotos lovos, pasipuošusi pačios nerta prijuoste, apkeliavo ne tik Lietuvą, bet ir buvo eksponuotos kitose pasaulio šalyse bei susilaukė puikių įvertinimų. O kitaip ir būti negalėjo, nes jose nufotografuota Gertrūda spinduliuoja ta vidine šviesa ir stiprybe, kuri jai, nepaisant visų likimo išbandymų, padėjo sulaukti gražaus 100 metų jubiliejaus.

Rytoj, lapkričio 10 d., 12 val., Mielagėnų bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios, skirtos Gertrūdos Vitėnienės gražiai gyvenimo sukakčiai. Ją sveikins rajono savivaldybės, Mielagėnų seniūnijos, SoDros darbuotojai, artimieji, giminės.

Autoriaus nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *