Dažnai girdime, kad ilgiausiai išsilaikęs Lietuvos partizanas buvo taip ir nenugalėtas Vytauto apygardos kovotojas Antanas Kraujalis-Siaubūnas, Utenos r. išsilaikęs iki 1965 m. Tais metais giminaičio išduotas, Siaubūnas buvo apsuptas sodyboje, kurioje slėpėsi, bet nepasidavė. Atsisveikino su žmona, kagėbistų pasiųsta jį įkalbėti pasiduoti, ir nusišovė. Jis, kaip ir dauguma laisvės kovotojų, liko ištikimas savo priesaikai, duotai prieš du dešimtmečius… 

O kas girdėjote apie dar vieną kovotoją – Stasį Guigą-Tarzaną, kuris, sovietams nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, 33-ejus metus slėpėsi viename kaime šalia Švenčionių ir mirė nepasidavęs ir nedemaskuotas… 1986-aiais, likus vos ketveriems metams iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, tik dvejiems metams – iki Atgimimo, kai Stasys jau būtų galėjęs drąsiai išeiti iš pogrindžio.

S. Guiga-Tarzanas gimė 1920 m. Mėžionėliuose šalia Švenčionėlių. Buvo Šaulių sąjungos narys. 1944 m. liepą įstojo į LLA Tigro rinktinės Adolfo Grigonio-Paberžio būrį. Po 1952 m. vasario 10 d. kautynių su čekistais jis liko vienas. Būrio vadas, Tigro rinktinės štabo viršininkas A. Grigonis-Paberžis, partizanai Pranas Grigonis-Ąžuolas, Bronius Laurukėnas-Uosis, žuvo. Stasys, žiemą išsirengęs iki baltų apatinių, iš apsupties prasiveržė, šliauždamas sniegu. Jį sekė su šunimis, bet  nesurado. Tarzanas dar tris paras pusnuogis praleido miške po medžio išvarta, kol viskas nutilo. Daugiau nei metus jis slapstėsi kaimuose, Lentupyje (dabar Baltarusija), kol atklydo į Činčikų k., už 5 km nuo Švenčionių. Čia, Onutės Činčikaitės sodyboje, prasidėjo jo 33-ejus metus trukusi epopėja. Pasakoja O. Činčikaitė:

– Pas mus Stasys Guiga atsirado 1953 m. Tuo metu aš namuose nebuvau, jis motinos Liudvikos Činčikienės paprašė, kad jam leistų pabūti, kol kitur ras vietą. Kai grįžau, apie jį mama man nieko nesakė, jis tada prie pat mūsų namų miškelyje buvo. Ten ganėsi mūsų karvutė, motina eidavo jos melžti, jam nunešdavo maisto. Paskiau ji pasakė ir man. Susirūpinau, kaip žmogus gali būti miškelyje, žmonės kasdien uogauja, kas nors pamatys. Vasara taip ir praėjo, nešėm maistą, o jis vienas bastėsi po mišką. Kai prasidėjo šalnos, atėjo tvartelin.

Metams bėgant, miškuose partizanų nebeliko. Stasys, būdavo, išeina ir negrįžta savaitę, dvi. 1953 m. tik kažkur prie Ceikinių dar buvo likęs vienas būrys. Kai kolchozai išardė klojimus, Stasys slapstėsi sename tvarte. Į kambarį neidavo, bijojo, kad pusbrolio vaikai nepamatytų.

Visą laiką Stasys tame tvarte ir gyveno. Kai pasistatėm naują tvartą, jis ant naujojo tvarto lubų gyveno. Ir dabar matyt skliaute langelis, pro kurį jis stebėdavo, kas kur eina, ir mes galėdavom jam signalizuoti apie pavojų. Nupirkau tranzistorinį radijo aparatą, Stasys, būdavo, tyliai klausydavo žinių iš užsienio. Jis buvo labai atsargus, beveik nieko mums nesakydavo ir nepasakodavo, turėjo tik kišeninį ginklą – vokišką parabelį. Kasdien klausydavosi žinių per radiją iš užsienio, jis sakydavo, kad po 75-erių Lietuva tikrai bus laisva. Laisvė atėjo greičiau. Jam pritrūko jos sulaukti tik ketverius su puse metų…

Pirmininkas liepė man dirbti fermoje. Vienuolika metų joje dirbau, už gerą darbą buvau apdovanota Lenino ordinu. Nežinau, kokį ordiną komunistai man būtų davę, jeigu būtų sužinoję, kad ant tvarto laikau „banditą“. Mano prižiūrimi paršeliai blizgėjo, kiekvieną mėnesį gaudavau premijas.

Stasio niekur neišleisdavau, nunešu karšto vandens kibirą, jis tvarte apsiprausia, pakeičiu apatinius rūbus. Jei reikėdavo kelnių ar kitų vyriškų drabužių, važiuodavau Ignalinon, kad nepastebėtų kas nors iš pažįstamų, jog perku vyriškus drabužius. Stasys buvo prižiūrėtas, niekada manimi nesiskundė. Kartą jam pasakiau, kad eitų ir registruotųsi, bet Stasys kaip trenkė kumščiu į sprandą, vos nenuvirtau. Stasys suprato, kad negerai pasielgė, atsiprašė, bet pasakė tvirtai ir aiškiai: „Mirsiu, bet šitiems niekšams nepasiduosiu. Jeigu tu mane išduosi, nušausiu tave ir pats nusišausiu“.

Vasarą rūpesčių nebuvo: kur atsigulsi, ten išsimiegosi. Atėjus rudeniui ir žiemos šalčiams, reikėjo ieškotis kur šilčiau. Geriausia būdavo ant tvarto, o kai visai šalčiai užspausdavo – prie galvijų. Blogiausia, kad žiemą sniege lieka pėdsakai, todėl reikėdavo laukti, kol kas nors pramins takelius, tada bus galima bent naktį ateiti trobon pasišildyti, užvalgyti ko nors karšto. Netoliese buvo kaimynų trobos, tad reikėjo saugotis. Dabar lieka tik stebėtis, kaip tiek metų buvo galima išlikti nepastebėtam (1985 m. vasarą vis tik kažkas pastebėjo ir pranešė KGB, nuo to laiko O. Činčikaitės sodyba buvo sekama, bet bergždžiai – red. past.). 1960 m. mirė mano mama, Stasį globoti teko man vienai.

Kai senieji sodybos pastatai buvo nugriauti, naujai statomam tvartui su daržine Stasys nubraižė planą, viską apgalvojo, bet niekuo daugiau negalėjo padėti, nors rankos pačios prašyte prašė darbo. Numelioravus šlapią pievą, dirbo naktimis, visus akmenis žemėn sulaidojo. Naktimis šienaudavo, kitus darbus dirbdavo. Jis yra pasakęs: „Mano saulė yra mėnulis“.

1986 m. žiemą Stasys parsišaldė ir susirgo plaučių uždegimu: sunkiai alsavo, negalėjo atsikosėti. Sako: „Onut, negaliu kentėt, šaltis krečia“. Nunešiau jam karštos arbatos, sūrio, sviesto. Atsipjovė: „Ne, negaliu valgyt“. Paskui sako: „Negaliu kentėt“. Lovą pastatėm kambaryje. Tik šniokščia, karkia baisiausiai, net namas dreba. Kad gydytojai savo mašiną būtų turėję, bet nė vienas neturėjo. Su greitąja, jeigu atvažiuos, viskas išaiškės. Stasys gydytojo liepė nekviesti. Pati pripirkau įvairiausių vaistų, taures stačiau, girdžiau pieną su medumi. Karščio niekaip negalėjau numušti – vis laikėsi 42 laipsniai. Turbūt abiejų pusių plaučių uždegimas buvo. Paprašė, kad nuvažiuočiau į Švenčionėlius pas brolį. „Pasakyk, kad aš prašiau, jog atvažiuotų, jeigu nori pamatyti mane dar gyvą“. Liepė ieškoti Prano Jakučio, aš ir ieškojau žmogaus tokia pavarde, bet tokio niekas nepažinojo, tad brolio nesuradau. Kai pasakiau, Stasys net apsiverkė. Pašėriau karvę ir prietemiais nuėjau į Beržuvį sumokėti draudimo. Bijojau, kad agentė neateitų į namus. Grįžtu, o jis, vargšas, vos beprakalba, net vaistų negalėjo nuryti. Stasys pasakė tokius paskutinius žodžius: „Nestatykit man kryžiaus, pakaskit miške, užverskit šakom ir tegu taip būna. Sibiro tremtyje mokslo žmones, kunigus taip užvertė, kaip jų ir nebuvo. Ir mane taip užkaskit, nieko daugiau nereikia… Jeigu Dievas yra, aš prieš Dievą nenusidėjau“.

Stoviu ir drebu. Ką daryti? Uždegiau žvakę, išgirdau, kaip atsiduso – ir viskas. Buvo sausio 7 d. Nuėjau pas pusbrolį Kostą ir pasakiau jam, kad mirė mano gyventojas. Žiema šalta buvo, gal 25 laipsniai šalčio, sniego labai daug, naktys šviesios, matyti kaip dieną. Tad nutarėm palaidoti tvarte. Atitempiau rogutes, ant jų uždėjom Stasio kūną ir nuvežę paguldėm tvarte, apdėjom šienu, kad nesimatytų. Rytą reikia eiti šerti gyvulius, man kažkaip nejauku, šiaip taip pašėriau ir vėl gryčion.

Kitą dieną atėjo Kostas, sako, reikia kažką daryt. Šalinėje šieno jau nebuvo, iškasėm duobę, priklojom šiaudų, dar manėm kalti karstą, bet kaimynas gali išgirsti, ateis pasmalsauti, ką čia darom. Karsto nebekalėm, paguldėm velionį į duobę, ant viršaus uždėjom šiaudų ir apkasėm nestoru žemių sluoksniu. Kai balandžio pabaigoje atšilo, pradėjo jaustis lavono kvapas. Tada vėl pasikviečiau pusbrolį Kostą, atėjo mamos dėdė Kazys, abu, išgėrė butelį degtinės, atkasė palaikus, nunešė į mišką ir užkasė.

Apie tai, kad miške yra palaidotas Stasys Guiga, buvo sužinota tik po penkerių metų. Ši žinia pasiekė Švenčionių Sąjūdį, Kultūros paveldo inspekcijos darbuotoją Valdą Striužą. Spalio mėnesį palaikai miške buvo iškasti ir pervežti į Švenčionėlių kapines. Deja, perlaidojant palaikus, kunigas (pavardės nenoriu minėti) atsisakė atvykti. Gerai, kad atsirado jaunas kunigėlis. 1986 m. mirusiajam paskutiniam laisvės kariui padėkojo į paminklo atidengimo iškilmes susirinkę žmonės.

Toks buvo doro žmogaus žygdarbis – ne vieną dešimtmetį nešiotas tikėjimas Tėvynės laisve. Ilgai, labai ilgai S. Guiga laukė šios dienos, kai galės nieko nebijodamas išeiti į dienos šviesą, atsikratyti nuolatinės baimės, slėgusios jį tiek metų…

2000 m. gegužės 8 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. gegužės 15 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (po mirties). 1994 m. pastatytas ir atidengtas skulptoriaus Romo Kazlausko ištašytas antkapinis paminklas su užrašu „Stasys Guiga-Tarzanas – paskutinis, ilgiausiai, iki pat 1986 m., išsislapstęs Lietuvos partizanas“.

Ona Činčikaitė taip pat apdovanota – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu už nuopelnus Lietuvai. Šį apdovanojimą įteikė pats valstybės prezidentas Valdas Adamkus. „Man sekėsi, gal todėl, kad visuomet buvau šalia Dievo, meldžiausi, gal todėl man likimas buvo palankus“, – sakė O. Činčikaitė. Ir priduria, kad niekada netikėjo, kad jos vargas bus įvertintas valstybiniu apdovanojimu, kad šalia senatvės pensijos gaus ir valstybinę pensiją. Kad pas paprastą kaimo moterį kelis kartus lankysis kultūros ministras Saulius Šaltenis, žurnalistai, lietuvių išeiviai iš Kanados.

MI info

Net KGB nebuvo visažinė

Sovietmečiu KGB, atrodė, buvo kaip plieno siena – viską sekanti, žinanti, kontroliuojanti. Tačiau, pasirodo, ir ji nebuvo visagalė. Iki pat Nepriklausomybės KGB partizano Stasio Guigos ieškojo po visą Sovietų Sąjungą, o jis tuomet tiek metų gyveno šalia Švenčionių. Štai keletas ištraukų iš KGB Švenčionių r. skyriaus 1981–1986 m. veiklos ataskaitų.

1981 m.

„Pagal paieškas byloje Nr. 167 dėl bandito nelegalo S. Guigos, šiais metais užverbuotas agentas „Povilas“, dirbantis kartu su valstybinio nusikaltėlio broliu. Taip pat panaudoti agentai „Šelpas“ ir „Ąžuolas“. Buvo parengtas paieškos priemonių planas, P. Guigos (brolio) namų schema. Gauta signalų, kad S. Guiga gali gyventi Abchazijoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje. Tačiau paieškos buvo be rezultatų…“

1982 m.

„Ieškant valstybinių nusikaltėlių, objekto Nr. 167 paieškoms sudarytas naujas priemonių planas. Patikrintas patikimo asmens Reksc signalas, kad jis S. Guigą matė traukinyje Vilnius – Kaunas, taip pat Švenčionių VRS dirbančio agento „Mironovas“ signalas, kad S. Guiga pasirodė Mėžionių k. Signalai nepasitvirtino. Buvo patikrinta, ar S. Guiga nebuvo likviduotas čekistinės operacijos metu Antanų miške. 1953 m. Apklausti agentai „Bimba“ (Juozas Bulka – red. past.) ir „Mažylis“ (abu buvę NKVD smogikai – red. past.). Spėjimas nepatvirtintas…“

1983 m.

„Ieškant objekto Nr. 167, dirbta tikslingai. Iš Gardino sr. Ašmenos r. KGB gautas signalas, kad Ašmenos gyventojas J. Smalakys yra labai panašus į ieškomą S. Guigą. Anonimas iš Uljanovsko sr. Kuzovatovo gyv. pranešė, kad S. Guiga gyvena ten N. Jelivanovo pavarde, o iš Odincovo KGB skyriaus (Maskvos sr.) pranešta, kad S. Guiga gyvena tame mieste P. Gordejevo pavarde. Patikrinus visus signalus nustatyta, kad minėti žmonės nieko bendro su paieškomu objektu neturi. Jis ieškomas toliau…“

1984 m.

„Pagal paieškos bylą Nr. 167 buvo gautas agento „V“ signalas, kad S. Guiga gali gyventi Kaliningrado srityje. Signalas nepasitvirtino…“

1985 m.

„1985 m. liepą agentas „Uodas“ pranešė, kad Činčikų k. pas O. Činčikaitę gyvena nežinomas asmuo, pagal požymius panašus į ieškomą S. Guigą. Signalas tikrinamas…“

1986 m.

„Vykdant bandito nelegalo S. Guigos paiešką, dirbta kartu su Lietuvos TSR KGB 2 valdybos 3 skyriumi. 1985 m. gautas signalas, kad paieškomą objektą gali slėpti Činčikų k. gyventoja Ona Činčikaitė. Patikrinus paaiškėjo, kad nelegaliai gyvenančių asmenų pas O. Činčikaitę nerasta. Jos sodyba toliau stebima. Dirba agentas „Aurimas“ – „D. G. J.“ – stebimo objekto kaimynas…“