Retai taip pasitaiko, kad šimtametis svečius pats prie durų sutiktų, o paskui net laukan išlydėtų. Rimšės seniūnijos Girdžiūnų kaime gyvenantis Antanas Taločka savo energija ir begaliniu linksmumu nustebino jį pasveikinti atvykusius rajono merą Bronį Ropę, Rimšės seniūnę Tatjaną Jarutienę, Sodros Ignalinos skyriaus vadovą Joną Urbanavičių ir kitus svečius. Senoliui linkėta sveikatos, tvirtybės, malonių akimirkų. Visus jam sakomus palinkėjimus, gėles ir dovanas šimtametis sutiko taip nuoširdžiai besidžiaugdamas, kad vos nustygo vietoje. Vėliau visus pakvietė prie stalo, vaišino ir pats taurelę išlenkė.

A. Taločka matė daug istorinių pasikeitimų, sutiko įvairiausių žmonių, širdyje sukrovė didelį patirties ir išminties turtą. Linksmas, darbštus, mylintis žmones ir aistringas žvejys – taip senolį apibūdina jį gerai pažįstantys. Apie žvejybą šimtametis gali porinti valandų valandas. Ir apie lydekas, ir apie ungurius bei šamus, ir apie vėžiavimą. Mena ir didžiausią pagautą žuvį – 18 kg lydeką. „Žuvis visada ir visur mačijo…“, – sako Antanas. Jo mylimiausias ežeras – Apvardai. Kiek čia valandų praplaukiota, kiek žuvies prižvejota…

Vedė Antanas jau gerokai pabernavęs, kokių 33-ejų. Tuomet ir persikėlė iš savo gimtojo Vilkočių kaimo pas žmoną Onutę į Girdžiūnus. Bežvejodamas ir kiek „prabagotėjo“ – žuvies būdavo daug, tik spėk gaudyti. Ir svečių Antano namuose niekad netrūko, ir linksmybių, ir dainų. Dabar jis taip pat niekuo nesiskundžia. Visko užtenka, visi žmonės jam geri, visus  myli.

Jau 16 metų A. Taločka gyvena be savo mylimosios Onutės. Gyvena vienas, bet ne vienišas. Aplanko geri kaimynai, atvažiuoja dukros Danutė ir Bronislava. Dukros, 5 anūkai, proanūkis – didžiausias senolio džiaugsmas. Ir dar du draugai – ištikimasis namų sargas šunelis Piratas bei dažnai papietauti atskrendantis priklydęs gandras, kurį senolis pamalonina sūriu. Mėgsta Antanas  gamtą ir grožį. Vasaromis prie namo visada žydi gėlės. Jis jas rūpestingai prižiūri, laisto. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prie namų pasodino ąžuoliuką. Dabar norėtų, kad prie jo būtų padarytas koks užrašas, kad visi žinotų, jog tai ne paprastas, o Lietuvos nepriklausomybės ąžuolas.

Retai sutiksi taip viskuo besidžiaugiantį žmogų. Rodos, jam gyvenime nė jokio rūpesčio nebuvę. Gal todėl ir kelias toks tiesus, ilgas, ir sveikata neapleidžia, kad tokia didelė meilė viskam, toks begalinis gerumas, grožis  kiekvienoj dienoj. „Ir kaip reikės tokį linksmumą palikti“, – trumpam susimąsto Antanas. O paskui nusišypsojęs smagiai sako: „Po tokių mudrų svečių gal man dar ir jaunystė sugrįš…“.

Autorės nuotr.