Mūsų mokyklos bendradarbiavimas su V. Landsbergio fondu prasidėjo nuo to, kad dar žiemą parengėme programą šio fondo skelbtam konkursui „Kuo man graži Tėvynė Lietuva“, su kuria sėkmingai pasirodėme zoninėje atrankoje Pabradėje, o konkurso finale, kuris vyko Seimo rūmuose, laimėjome trečiąją vietą. Šauni mokinių komanda buvo paskatinta ekskursija į Anykščius, o mokykla laimėjo tūkstantį litų, kuriuos nutarėme skirti tautiniams drabužiams įsigyti.

Pavasarį mokyklą pasiekė žinia, kad visoms konkurso finale dalyvavusioms mokykloms skiriama po vieną vietą pažintinei kelionei į Strasbūrą, susipažinti su Europarlamento darbu bei susitikti su europarlamentaru Vytautu Landsbergiu. Taip jau išėjo, kad iš trijų mokytojų komandos, rengusios mokinius pasirodymui, laimė vykti į kelionę teko šių eilučių autorei.

Aštuonių dienų išvyką organizavo europarlamentaro V. Landsbergio biuras. Visą tą laiką trisdešimt devyniais keleiviais, tarp kurių buvo ir kitų fondo konkursų laureatų, rūpinosi V. Landsbergio padėjėjas Jonas Kvetkauskas ir puiki gidė Vitalija Kondratavičienė.

Pakeliui į Stasbūrą susipažinome su Vokietija. Jau pirmas stabtelėjimas Erfurte paliko puikų įspūdį. Sužavėjo senamiestis, o ypač ilgiausias pasaulyje tiltas su pastatais per Geros upę. Tiesą sakant, iš pradžių net nesupratome, kad tai tiltas.

Tačiau mūsų kelionės tikslas – Stasbūras, kuris kartais pavadinamas viena svarbiausių Europos politinių sostinių. Prancūzija, kaip viena iš Europarlamento steigėjų, išsikovojo teisę kartą per mėnesį keturioms dienoms visus EP narius surinkti sesijon į Strasbūrą. Miestui, žinoma, tai rimta ekonominė paspirtis, tačiau kiek kainuoja ES biudžetui europarlamentarų „perkraustymas“ iš Briuselio į Strasbūrą, turbūt geriau nežinoti.

Pastatas, kuriame dirba Europos išrinktieji, išties įspūdingas. Su parlamento darbu mus supažindino čia dirbanti Ieva Valutytė, turėjome galimybę ir pasižiūrėti, kaip dirbama posėdžių salėje, susipažinome su darbotvarke ir per ausines paklausėme diskusijų. Prof. V. Landsbergis susitikime pasamprotavo apie ES padėtį, šiltai pabendravo, pasirašė ant mums dovanotų knygų ir nusifotografavo su visa grupe.

Labai įdomu buvo ir pavaikštinėti po Strasbūrą, vokiškai prancūzišką miestą, kuriame ir kalbama šių kalbų mišiniu. Strasbūro senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Vienas iš gražiausių statinių – Notr Damo katedra.

Diskutuodami apie Europos Sąjungos ateitį, iš Strasbūro pasukome link Bavarijos, važiavome Vokietijos Alpių prieškalnėmis, o gidė pasakojo apie romantišką tragiškos lemties karalių Liudviką II, nes tolimesnis kelionės objektas – prabanga pritrenkiančios šio valdovo statytos Linderhofo ir Noišvainštaino pilys. Bavarijoje į akį krito ne tik išpuoselėta pilių aplinka, tūkstančiai turistų iš viso pasaulio, bet ir šiuolaikiniai, nepaprastai jaukūs, freskomis papuošti ir gėlėse skendintys kaimų namukai, švarūs ir tvarkingi miesteliai. Kartais atrodė, kad įžengėme į atviruką ir vaikštome jame.

Aplankėme ir A. Diurerio miestą Niurnbergą. Jis, kaip ir daugelis kitų Vokietijos miestų, karo metais buvo smarkiai sugriautas ir su vokišku kruopštumu atstatytas. Daugelyje miestų prie svarbesnių pastatų yra lentelės, nurodančios atstatymo datą.

Po šviesių Vakarų Vokietijos miestų, Drezdenas mums pasirodė gerokai pajuodęs, netviskantis tokia prabanga. Tačiau ko vertas vien Cvingeris su garsiąja Rafaelio Siksto Madona!

Taigi kelionė buvo labai turininga ir įdomi, bet ypatinga šviesa ją nušvietė asmeninis tiek ponios Gražinos Landsbergienės, tiek Vytauto Landsbergio rūpestis mumis, keliauninkais. Kelionės metu buvo nuolat skambinama J. Kvetkauskui, teiraujamasi, kaip sekasi. Valstybės dieną – liepos šeštąją – iš pat ryto buvome pasveikinti šventės proga (beje, 21 val. Lietuvos laiku Vokietijos greitkelyje darniai sugiedojome himną).

Nuolatinis iškilių žmonių dėmesys mums labai padėjo pakelti žmogiškąją savivertę. Juk švietimo sistemoje kuo toliau, tuo labiau į mus, mokytojus, žiūrima nuasmenintai, kaip į sraigtelius, kuriuos nesunkiai galima pakeisti naujesniais, labiau blizgančiais. Tokiame fone širdies gelmes pasiekia ir ponios Gražinos skambučiai mokyklos direktorei, šilta jos padėka už programą, noras išsamiai susipažinti su mokyklos padėtimi, o sužinojus, kad mes vykdome šiokią tokią etnokultūrinę veiklą, ir labai konkretus pagalbos pasiūlymas. Taigi dėmesys mokyklai – nevienkartinis. Taip mūsų tautiniams drabužiams kaupiamos lėšos išaugo, kai ponia Gražina pranešė, jog V. Landsbergio 80-mečio svečiai paprašyti ne gėles ar dovanas nešti, o aukoti, kiek gali, pinigais trims Rytų Lietuvos mokykloms, tarp jų ir mūsiškei. Pagaliau galėsime įsigyti bent keletą komplektų normalių, reikalavimus atitinkančių, tautinių drabužių!

Mokykla irgi dalyvavo šiltame, dvasingame renginyje. Direktorė E. Sekonienė profesoriui įteikė mokytojos Dalios Pajedienės karpinį, simbolizuojantį Tverečiaus kraštą.

Ir baigiant pamąstymus apie bendradarbiavimą su V. Landsbergio fondu, norėtųsi pabrėžti, kas gi sušildo širdį vis labiau į „trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“ linkstančioje visuomenėje. Tai altruizmas, paprastumas, bendravimo šiluma, noras dalintis, gebėjimas ne tik pamatyti tą, kuris tau visiškai nenaudingas, bet ir priversti jį pasijusti svarbiu ir reikšmingu – tai šių iškilių žmonių pamokos mums visiems. Ačiū už jas.