Gražią lapkričio 16-osios popietę visi, besidomintys menu, galėjo apžiūrėti ką tik atidarytą Singridos Steponianaitės keramikos ir tapybos darbų parodą ir pasidžiaugti ja kartu su pačia jaunąja menininke. Tai pirmoji merginos paroda, kuri vyks iki gruodžio 14 d. Apie šią parodą ir apie kūrybą kalbėjomės su pačia Singrida.

– Koks tavo požiūris į meną buvo vaikystėje ir kaip jis pasikeitė dabar?

– Anksčiau maniau, kad meno pagrindinė paskirtis – nors papuošti (juokiasi), o dabar meną ir kūrybą matau, kaip saviraiškos priemonę.

– Nuo kada kuri?

– Jau ilgiau nei, kad pati prisimenu. (juokiasi) Jau darželyje lankiau dailės pamokėles, o savarankiškai piešiu nuo tada, kai tik galėjau paimti pieštuką į rankas.

– Kas paskatino kurti?

– Kaip ir visi, vaikystėje norėjau išbandyti kuo daugiau dalykų: lankiau ir šokių, ir dainavimo būrelius, tačiau supratau, kad labiausiai traukia tik dailė ir keramika.

– Kas patraukė šiuose būreliuose?

– Popieriaus lape, drobėje ir molyje visapusiškai galiu išreikšti jausmus, nuotaikas, emocijas, mene nėra jokių ribų, todėl kūryba padeda man atsipalaiduoti.

– Ar pradėdama kurti tikėjaisi, kad pavyks surengti parodą?

– Vaikystėje, kai pradėjau kurti, tai buvo mano tikslas, vėliau apie tai nebegalvojau, lyg ir pamiršau šį norą, na, o dabar tiesiog vaikystės svajonės išsipildė.

– Dailės studijos vadovė sakė, jog vaikystėje „sirgai“ šiltomis spalvomis, tačiau dabar tavo kūriniuose atsirado daug šaltų spalvų…

– Manau, kiekvieno vaikystė yra džiaugsminga ir nerūpestinga, todėl ir mano darbuose buvo įdėta daug džiaugsmo. Dabar, kai esu vyresnė, labiau patinka ramios, šaltesnės spalvos, tačiau potėpis išliko toks pat greitas ir būdingas vaikystės piešiniams.

– Kas daugiau reikalauja pastangų – dailės ar keramikos darbai?

– Viskas priklauso nuo darbo, kurį darau. Pavyzdžiui, tapydama darbą konkursui, galiu įdėti kelis kartus daugiau pastangų, nei piešdama eskizą.

– Dailės studijos vadovė sakė, jog vaikystėje mėgai piešti portretus. Ar šis pomėgis išliko?

– Tebemėgstu ir dabar, tačiau dabar mieliau piešti pieštuku, nei tapyti.

– Keramikos studijos vadovė kalbėjo apie išskirtinius tavo sukurtus papuošalus. Kuo jie išsiskiria iš kitų?

– Forma, spalva, tuo, jog dažnai atspindi mano pomėgius, beveik kiekviename atrandu dalelę savęs.

– Esi tarptautinių, rajoninių ir daugelio kitų olimpiadų laimėtoja. Ką apie tai gali pasakyti?

– Pasisekė. (juokiasi) Tiesiog kuriu ir negalvoju – laimėsiu, ar ne.

– Koks tavo tėvų požiūris į tavo meninius sugebėjimus?

– Jie visuomet palaiko, dažnai suteikia idėjų, džiaugiasi kartu, kai man pasiseka.

– Ką tau reiškia ši paroda, ko iš jos tikėjaisi ar tikiesi?

– Visuomet galvojau, kad paroda apibendrina kūrybos rezultatus, labai džiaugiuosi, kad galiu pažvelgti iš šalies į tai, ką sukaupiau eidama kūrybos keliu.

– Kokie tavo planai ateičiai? Ar planuoji sieti savo gyvenimą su menu?

– Dar nesu apsisprendusi, svarstau keletą variantų, tarp kurių yra ir menas, tačiau tikrai žinau, kad keramika ir dailė išliks mano hobis.

– Kokių pomėgių turi be meno?

– Daugelis nustemba išgirdę, jog kolekcionuoju trintukus. Šiuo metu turiu sukaupusi daugiau nei trijų šimtų trintukų kolekciją.

– Ar galime tikėtis daugiau tavo kūrybos parodų?

– Galbūt (šypsosi).

Parodos atidarymo proga Singridą sveikino, sėkmės linkėjo ir dovanų įteikė dailės studijos vadovė Nijolė Trinkūnienė, keramikos studijos vadovė Aldona Jakubovskienė, rajono savivaldybės vicemeras Henrikas Šiaudinis, Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistė, atsakinga už kultūrą, Rasa Juodagalvienė, Ignalinos kultūros ir sporto centro direktorius Darginas Mikėnas ir Ignalinos gimnazijos direktorė Valentina Čeponienė. Renginio nuotaiką padėjo kurti saksofonu groję Lukas Kamarauskas ir Eimantas Umbrasas, merginą sveikino susirinkę draugai.

Linkime jaunajai menininkei sėkmės ir toliau pasaulį džiuginti savo darbais.