Bemaž kasdien girdime žinias apie „tirpstančią“ Lietuvą – emigraciją, kurios skaičiai, kaip niekada, dideli. Besikeičiančios partijos valdžioje tik kaltina viena kitą, kad nestabdo migracijos, tiksliau – nekuria geresnių sąlygų Lietuvoje, kad žmonėms gera gyventi būtų ir čia, bet beveik nieko nedaro šia linkme. Tad kol kas Statistikos departamento pateikiami skaičiai šiurpina. Iš Lietuvos kasdien išvyksta po 130–150 žmonių. Tarkime, pernai išvyko beveik 54 tūkst. lietuvių. Kiek tai būtų per visą nepriklausomybės dvidešimtmetį, sunku suskaičiuoti, nes nuolatinės statistikos nėra. Vis dėlto įmanoma įsivaizduoti, kiek daug žmonių išvyko – kiekvienas turime giminių, draugų ar pažįstamų, jau gyvenančių svetur.

Emigracijos bangos

Jos iš Lietuvos ritosi ir anksčiau – XIX amžiuje, XX a. pradžioje ir trečiajame dešimtmetyje. Mūsų kraštas nuo 1920 m. buvo okupuotas Lenkijos, bet ir iš mūsų dabartinio rajono, tuomet Lenkijos, trečiajame dešimtmetyje žmonės darbo ieškoti važiavo svetur. Menu, kaip kadaise, gyvenant kaime, sena močiutė kaimynė vis pasakodavo, kaip ji dirbo pas Latvijos ir Prancūzijos ūkininkus. Ir senatvėje dar atsiminė daugelį žodžių, net frazių latvių ir prancūzų kalbomis. Tačiau prieškario emigracija, palyginti su dabartiniais skaičiais, buvo kur kas mažesnė. Per visus 1920–1940 m. išvyko apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Tuomet valdžia, matydama, kad emigracija dėl sunkių ekonominių sąlygų neišvengiama, bent jau stengėsi, kad emigrantai nenutautėtų. Tikėjosi, kad išlikdami lietuviais, jie kada nors prasigyvenę grįš atgal.

Prieškario, kaip ir dabartinės, kaip ir XIX a. kilusios pirmosios emigracijos bangos priežastys taip pat buvo ekonominės. Po Pirmojo pasaulinio karo ūkis buvo nustekentas. Po karo padidėjo gimstamumas, greitai pasijuto akivaizdus gyventojų prieaugis. Natūralu, kad žmonėms trūko darbo, buvo sunku išsimaitinti, o valstybė nebuvo pajėgi padėti. Tad nuo 1920 m. pradėjo daugėti emigruojančiųjų.

Pirmieji skaičiai apie emigrantus fiksuoti tik nuo 1920 m. Griežtesnė apskaita prasidėjo 1922-aisiais priėmus pirmąjį Išeivybės įstatymą. Jis emigracijos proceso nestabdė, nereguliavo, o labiau buvo skirtas laivininkystės biurų, teikiančių paslaugas emigruojantiesiems, kontrolei. Iš biurų imta kas mėnesį reikalauti ataskaitų, kiek žmonių jie išgabeno. Į Vokietijos, Prancūzijos uostus lietuviai atvykdavo traukiniais, o iš ten jau plaukdavo didžiaisiais laivais, statytais specialiai emigrantams gabenti per Atlantą. Visiems žinomas „Titanikas“ taip pat buvo tam skirtas. Jau rašėme, kad „Titaniko“ katastrofos metu žuvo ir į JAV vykstantis emigrantas iš Ignalinos.

Ribojo kvotos

Į kurias valstybes daugiausia tuomet lietuvių vyko laimės paieškos?Kol JAV neįsivedė kvotų, didysis emigruojančiųjų srautas buvo nukreiptas į šią šalį. Kvotos buvo įvestos 1921 m., bet vis tiek per 1920–1940 metų laikotarpį ten išvyko daugiausia – 31 proc. visų emigravusiųjų.Lietuvai buvo skirtos 344 vietos. Palyginti nedaug, tačiau dar buvo visokių išimčių giminaičiams, nemažai išvykdavo su iškvietimu. Tam tikras procentas išplaukdavo ir nelegaliai. Tai irgi gana įprastas reiškinys. Buvo padirbinėjamos ir JAV vizos. Šioje srityje darbavosi pagarsėjęs to meto vizų falsifikatorius K. Norkus. Nors jis buvo suimtas, bet nuo bausmės nežinia kaip išsisuko.

Vadinamiesiems reemigrantams kelias atgal buvo laisvas, bet jie į kvotų skaičių nepatenka. Lietuvos Vyriausybė kvietė sugrįžti prasigyvenusius pirmosios bangos emigrantus tikėdamasi, kad jie atveš kapitalo, pradės kurti ūkį, paspartins pramonės raidą. Daug kas grįžo, tačiau daug kam čia nepasisekė, tad apsisukę vėl grįžo į Ameriką.

Viliojo ir šilta Pietų Amerika

Tuomet lietuvių dėmesys krypo ir į Pietų Ameriką. MI esame rašę apie Algirdo Brukštaus šeimos emigraciją į Braziliją, kur tėvai dirbo kavos plantacijose. Juolab, kad Brazilijos ir Argentinos vyriausybės buvo priėmusios sprendimus palengvinti emigrantų atvykimą. Kadangi tų šalių vyriausybėse buvo nemažai ūkininkų, vadinamųjų fazendorių, jie buvo suinteresuoti gauti pigios darbo jėgos. Tad sutinkantiesiems įsidarbinti šių šalių fazendose buvo apmokama kelionė. Laivininkystės kompanijose, išeivybės biuruose būdavo sudaromos sutartys, leidžiančios plaukti nemokamai, o už bilietą atidirbti atvykus.

Dažniausiai emigrantams buvo sudaromos vergoviškos sąlygos. Fazendose galiojo savi įstatymai, nuo jų išsisukti ar pabėgti buvo neįmanoma. Grynųjų pinigų emigrantai negaudavo, tik korteles, už kurias iš to paties fazendoriaus pirkdavo maistą ir drabužius.

Dažniausiai Brazilijoje ir Argentinoje lietuviai dirbdavo kavos, cukranendrių plantacijose. Emigrantų šeimoms tekdavo prižiūrėti kavamedžius. Darbo būdavo daug – genėti šakas, apkasti, vėl atkasti. Kai kurie fazendoriai lietuviams leisdavo tarp tų kavamedžių pasisodinti daržovių. Sėdavo lietuviai pupeles, vietoj bulvių augindavo mandiokus.

Daugelis dirbdavo kalnakasyboje, tiesdavo geležinkelius. Amazonės džiunglėse be jokios technikos tai buvo sudėtingas darbas. Nemažai žmonių čia prarado sveikatą, dėl to gydytojai patardavo grįžti į gimtinę. Moterys dažniausiai įsidarbindavo tarnaitėmis. Vienas kitas emigrantas prasigyveno. Ypač tie, kurie atvažiavo mokėdami kokį nors amatą, pavyzdžiui, batsiuviai, siuvėjai.

Brazilijos lietuvių įsikūrimo šiame krašte 50-mečio proga išleistame leidinuke rašoma, kaip migrantai stebėjosi kitokiu klimatu, užklupusiomis vietinėmis ligomis, prisiminė, kaip pirmą kartą paragavo braziliškos kavos, kuri jiems pasirodė be galo neskani.

Kelionė kainavo

Emigracija tuomet kainavo brangiai. Tarkime, kelionė į JAV truko apie dvi savaites, vienam žmogui tai atsieidavo apie 1200 litų. Palyginimui, karvė tais laikais kainuodavo apie 100 litų. Vadinasi, tokiam bilietui įsigyti tekdavo išparduoti visą ūkį, ypač jei vykdavo visa šeima.

Tuomet emigracija valdžiai rūpėjo

Ar Lietuvos valdžia darė kokią nors įtaką emigracijai, ar ją stabdė?Nestabdė. Suvokė, kad tai neišvengiama. Suprato, kad negali pasiūlyti žmonėms darbo, geresnių sąlygų ar socialinių pašalpų. Valdžia suprato, kad emigrantų giminėms Lietuvoje siunčiami pinigai bent šiek tiek palengvins jų gyvenimą. Iš anapus Atlanto keliaudavo ir siuntiniai, ir palikimas.

Tačiau akivaizdu, kad valstybei tai rūpėjo, buvo apeliuojama bent į žmonių tautinius jausmus. Valdžia srautą stengėsi reguliuoti, nukreipti į kelias vietas, kad jose susiburtų didesnės bendruomenės ir būtų išlaikoma tautinė tapatybė. Tarkime, Brazilijoje, Argentinoje per konsulatus (nors jie įsteigti gana vėlai – tik 1929 m.) emigrantams skirdavo tam tikrą paramą – mokėdavo atlyginimus lietuvių kalbos mokytojams, kunigams, siųsdavo lietuviškas knygas. Net buvo sukurta Bendrija užsienio lietuviams remti. Valdžia stengėsi kontroliuoti ir emigracijos biurus, siekė, kad žmonės nebūtų apgaunami, kad kelionės kaina, nurodyta sutartyje, vėliau nepadidėtų. 1929 m. buvo išleistas naujas Emigracijos įstatymas. Net buvo numatyta, kad 2 proc. išvykusiųjų galėtų atgal į Lietuvą parvykti nemokamai, o dar 2 proc. parvyktų už pusę kainos. Tokia lengvata galėjo pasinaudoti tie, kurie neprasigyveno, sirgo, neteko artimųjų ir norėjo grįžti. Būtent taip po tėvo kojos traumos į Lietuvą sugrįžo jau minėto ginutiškio A. Brukštaus šeima, kuriems kelionę atgal apmokėjo Lietuvos konsulatas.

Draudė reklamuotis

Apie galimybes išvykti už Atlanto lietuviai tuomet sužinodavo įvairiai.Laivų kompanijos, siekiančios gauti daugiau pelno už emigrantų gabenimą, turėjo savo agentus, kurie lakstė po kaimus, kviesdami išvykti. Jei tik sužinodavo, kad kažkas svarsto išvažiuoti, nuo to jau neatstodavo, kol įkalbėdavo, žadėdami aukso kalnus. Agentai gudraudavo ir kitokiais būdais – nufotografuodavo gražiau perrengę atplaukusiuosius į Ameriką ir nuotraukas išsiųsdavo giminėms į Lietuvą, kad dar kas nors susiviliotų pamatę, kaip gerai emigrantams. Už juos rašydavo ir džiugius laiškus.

Beveik visi emigrantus gabenančių laivų kompanijų biurai buvo įsikūrę Kaune. Lietuvos valdžia, nenorėdama, kad šie biurai dar labiau paveiktų emigracijos procesą, draudė biurų veiklą reklamuoti to meto spaudoje. Jie galėjo tik pasikabinti iškabą, kad yra laivų bendrovės biuras. Nors ir drausta, tuometėje spaudoje reklamų vis dėlto galima aptikti. Matyt, draudimą apeidavo, susimokėdavo baudą ir reklamuodavosi. 1929-ųjų Emigracijos įstatymas numatė baudas ir už įvairias emigrantų apgavystes. Šie faktai liudija, kad Lietuvos valdžiai rūpėjo išvykstantys žmonės. Be to, JAV pilietybę turintiems sugrįžusiems lietuviams buvo leidžiama Lietuvoje įsigyti ir žemės. Ir taip bandyta juos vilioti atgal į gimtinę.

Bumas – krizės metais

Emigracijos bumas vyko 1927–1929 m., tai susiję su pasauline ekonomine krize. JAV tuo metu buvo beveik visiškai užsidariusi sieną, tad daugiausia lietuvių keliavo į Pietų Ameriką. Šis bumas atslūgo 1930 m. Dar labai įdomu, kad iš pradžių daugiau emigruodavo vyrų, nei moterų, o 1929-aisiais – priešingai. Matyt, pirmiausia svetur įsikurdavo vyrai, apsidairydavo, rasdavo darbą, o tada kviesdavosi moteris.

Į Pietų Afrikos Respubliką (tuomet ji vadinosi Pietų Afrikos Sąjunga) ir Palestiną daugiausiai emigruodavo žydai. Kodėl Palestina – suprantama, o Pietų Afrika tuo metu buvo globojama Didžiosios Britanijos, tad žydai tikėjosi palankesnių sąlygų savo verslui plėsti. Žvelgiant į tautinę emigrantų sudėtį matyti, kad daugiausiai išvykdavo lietuvių, jie sudarė virš 50 proc. emigrantų, antrojoje vietoje žydai – 30 proc.

Į Kanadą emigravo mažai lietuvių, nors čia gamtinės sąlygos panašios į Lietuvos, tad būtų buvę palanku įsikurti. Tačiau Kanada nebuvo populiari. Europos šalys emigrantų neviliojo. Tik nedaugelis apsistojo Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Šiek tiek gausiau traukdavo į Latviją, nes ten buvo daugiau darbo. Net ir sezoninių darbų daug kas vasarą ieškodavo pas latvius – reikėjo medkirčių, žemės ūkio darbininkų.