Skip to content

Kokią civilizaciją kuriame?

MI informacija

Jonas Paulius II dėl negimusios gyvybės žudymo XX a. pavadino mirties civilizacija. Motina Teresė teigė, kad pati didžiausia agresija pasaulyje yra, kai tie, kurie turi labiausiai mylėti, atima gyvybę tam, kuris negali apsiginti. Ta agresija gimdo visas kitas agresijas, naikina meilę, griauna šeimas ir taip pasaulyje gilėja vertybių krizė. Tik žmogus, patirdamas pasekmes, retai susimąsto apie priežastis. Mokslo ir technikos pažanga pati savaime, deja, nepasitarnauja gyvybės ir meilės civilizacijai. Nauji išradimai medicinos srityje ne visada suderinami su pagarba gyvybei. Pastaruoju metu yra didelė žmogaus kamieninių ląstelių naudojimo pasiūla, dažnai nepaisanti etinių ir moralinių nuostatų.

Štai ką apie tai rašo kun. Andrius Narbekovas (teologijos mokslų daktaras, Lietuvos Bioetikos komiteto prie Sveikatos apsaugos ministerijos narys, profesorius, kuris darbuojasi mokslinių tyrimų biomedicininės etikos srityje):

„Žmogaus kamieninių ląstelių tyrimai ir jų panaudojimas teikia vilčių, kad bus galima įveikti šiandien dar neišgydomas ligas. Žmogaus kamieninės ląstelės – tai embriono ir vaisiaus vystymosi metu bei suaugusio žmogaus audiniuose esančios nespecializuotos ląstelės, galinčios diferencijuotis į specializuotas įvairių audinių tipų ląsteles ir tuo pačiu atsinaujinti. Didžiausia problema – kad paėmus kamienines ląsteles iš embriono, šis žūsta. Iš abortuotų embrionų ir vaisių kamieninių ląstelių paėmimas yra moraliai nepriimtinas dėl paties paėmimo būdo, nes tai prieštarauja donorystės esmei. Jokių etinių problemų nekelia kamieninių ląstelių paėmimas, laikantis tam tikrų reikalavimų – turi būti gautas savanoriškas sutikimas, kai donoras yra gyvas, arba artimųjų sutikimas, jei donoras mirė. Taip pat etikai neprieštarauja kamieninių ląstelių paėmimas iš placentos ar virkštelės kraujo, gimus vaikui, bei iš suaugusių žmonių, nes tai nesukelia grėsmės donoro gyvybei. Už suaugusių žmonių kamieninių ląstelių tyrimus šiemet paskirta Nobelio premija. Kadangi žmogus atsiranda nuo prasidėjimo momento, embriono ar vaisiaus sunaikinimas, paimant kamienines ląsteles, yra visiškai nepriimtinas. Amoralu sunaikinti vieno žmogaus gyvybę kitų žmonių gydymui. Akcija nukreipta prieš embrionų naikinimą vadinasi „Vienas iš mūsų“, nes visi buvome embrionais. Ir tie žmonės, kurie dabar yra embriono stadijoje, taip pat turi prigimtinę teisę į gyvybę“.

1955 m. lapkričio 23 d. Lietuvoje buvo įteisinti abortai ir iki šiol tūkstančiai šeimų yra paliestos kūdikio netekties skausmo. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad abortai yra didelių, tiek fizinių, tiek psichinių, sveikatos sutrikimų priežastis. Šiek tiek statistinių duomenų iš knygos „Lytiškumo ugdymo etika“ (autoriai: Andrius Narbekovas, socialinių mokslų dr. Birutė Obelėnienė, VDU edukologijos katedros profesorius, mokslininkas Kęstutis Pukelis):

„Patirtas abortas vidutiniškai 8-erius metus po nėštumo nutraukimo išlieka depresijos rizikos faktoriumi. Moterys, kurių pirmas nėštumas baigėsi abortu, 65 proc. dažniau yra linkusios į depresiją, nei moterys, kurių pirmas nėštumas baigėsi gimdymu. Moteris po aborto išgyvena kaltės jausmą, yra mažesnės savivertės. Labai glaudi aborto ir smurto prieš moterį sąsaja. Teisės prof. Teresa Collet pažymi, jog JAV abortas yra viena pagrindinių smurto prieš vaikus priežasčių. Po abortų legalizavimo, smurto prieš vaikus atvejų padaugėjo 10 kartų. Rizika moterims, patyrusioms abortą, tapti priklausomoms nuo alkoholio ar narkotikų padidėja penkis kartus. Yra atlikta daugybė tyrimų, patvirtinančių, jog krūties vėžio atvejai pasaulyje didėja proporcingai abortų skaičiui“. Taigi, gausybė atliekamų mokslinių tyrimų liudija apie aborto negatyvias pasekmes visuomenės fizinės, psichinės, socialinės ir dvasinės gerovės sferoje.

Lietuvos Šeimos centras kartu su Bažnyčia kviečia puoselėti gyvybės kultūrą. Šiemet jau dešimtus metus minima Negimusio kūdikio diena. Ta proga šiek tiek pamąstymų iš interviu, skirto Negimusio kūdikio dienai atminti, su Kauno Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo (Vytauto) bažnyčios rektoriumi kun. teol. lic. K. Rugevičiumi:

Šiuolaikinėje visuomenėje daug daugiau siūloma malonumų gyvenant neįsipareigojus. Gajus mitas, kad moters kūnas priklauso jai pačiai ir ji ką nori, tą su juo ir daro. Iš tiesų, intymus lytiškumas susijęs su Dievo slėpiniu. Tai – gyvybės slėpinys, meilės slėpinys ir visuomet paslaptis. Dabartinėje visuomenėje, kurioje taip lengvai manipuliuojama žmogumi, nėštumas prilyginamas ligai ar nepageidaujamoms pasekmėms. Stinga ugdymo, leidžiančio suvokti, kad intymus ryšys yra prisilietimas prie gyvybės ir atsakomybės. Dabar Lietuvoje yra labai daug moterų, kurios patyrė šią netektį ir nekalba apie tai, nešiojasi savo širdyje arba net nejaučia poreikio apie tai kalbėti. Tačiau dažnai graužatis ir sielvartas dėl vaikelio netekties, padarius neapgalvotą sprendimą, griauna ne tik pačios moters, bet ir jos šeimos gyvenimą. Kaip po to sugrįžti į bažnyčią, pas Jėzų? Moterims, pasirinkusioms abortą, neretai tai padaryti atrodo neįmanoma. Susitaikymo Sakramentas, vidinis gydymas – tai Bažnyčios siūloma pagalba. Svarbus gijimo žingsnis – kad moteris nustotų neigti, pripažintų skaudžią tiesą. Jėzus nesmerkia nei vieno, bet nori, kad įvardytume tiesą, kad padarytas blogis, nusižengta ir tai, kas vyksta, yra to blogio pasekmės. Dieviškas gailestingumas plūsta iš Viešpaties ir toje gailestingumo versmėje, Susitaikymo sakramente, atsinaujinama: ten, kur buvo mirtis, trykšta gyvybė – ir dvasioje, ir kūne, ir sieloje. Bažnyčia aiškiai įvardija ir kviečia užmegzti nutrūkusį ryšį su kūdikiu, pavyzdžiui, duoti vardą, paprašyti atleidimo, atiduoti vaikelį Dievui. Amžinybėje moteris susitiks savo vaikelį. Šie žingsniai labai svarbūs: pasiūlymas uždegti žvakutę, lankant artimųjų kapus, malda bažnyčioje, kad būtų palaikomas gyvas ryšys, nes jis niekur nedingsta. Nepriklausomai nuo to, ar vaikelis buvo vienos dienos, ar kelių savaičių, mėnesių, jis yra motinos vaikas. Gijimo, sugrįžimo kelias yra būtinas kiekvienam. Tikrai galima pamatyti Dievo gailestingumo darbą žmoguje, kuris išdrįsta atsistoti tiesoje, ateiti prie kryžiaus Viešpaties, kuris paima naštą ir visą neteisybę. Mes kiekvienas ateiname į pasaulį iš Dievo minties ir širdies. Todėl susitikimas su Jėzumi gali pakeisti mūsų vertybes ir savęs priėmimą. Vyrai ir moterys kartu pradeda gyvybę, bet vyrai retai apie tai užsimena. Jie tarsi viską perkelia ant moterų pečių. Tik tie, kurie iš tikrųjų nori gyventi tiesoje, yra drąsūs – pripažįsta, prisiima pasekmes ir dalyvauja gijimo procese…“

Taigi, drąsos atsiliepti į Bažnyčios kvietimą, jei esate patyrę skaudžių išgyvenimų dėl kūdikio netekties ir dėl to susiklosčiusių pasekmių. Nepasilikite vieni su savo skausmu. Pasitarti dėl iškilusių klausimų galite apsilankę Ignalinos Kolpingo šeimos centre sekmadieniais, po rytinių šv. Mišių. Džiaugsimės, jei galėsime pasitarnauti. Kokią civilizaciją kuriame, mirties ar gyvybės kultūrą puoselėjame, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, gyvenančių po saule…

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *