Skip to content

Daugiabučio bute – 40 išalkusių šunų

MI informacija

Prieš porą metų Ignalinoje, Aukštaičių g., viena moteriškė namuose laikė apie 20 kačių. Kaimynai skundėsi iš buto sklindančiais nemaloniais kvapais, tačiau kačių šeimininkė ilgai neįsileido nei seniūno, nei policijos. Tik gudrumu pavyko patekti į tą butą ir problemą išspręsti. Šįkart dar pikantiškesnė istorija – viename dideliame rajono kaime, taip pat daugiabučio bute, dvi jo šeimininkės seserys laikė… apie 40 šunų. Šios moterys kiek keistoko būdo, bet labai myli šunis, kurie ten natūraliai veisiasi. Nė vieno jų neleidžia užmigdyti, kai tai pasiūlo veterinarijos tarnyba, seniūnas ar policininkas, už savo įnamius mūru stoja – „Tuomet pirmiau mus užmigdykit, bet nė vieno šuns žudyt neleisim“. Kas žino tą kaimą ir tas seseris – težino, nežinantiems, deja, adreso nepasakysim. Toks mūsų susitarimas su Vilniaus gyvūnų prieglaudos „Naminukai“ darbuotojais. Mat jie ėmėsi šią problemą spręsti, tik jais tos moterys pasitiki ir nenori, kad kas nors kištųsi į šią istoriją. Antraip, šunų šeimininkės užsisklęs savoje problemoje, kuri ir toliau liks amsinti ir besikandžiojanti.

„Viskas prasidėjo tuomet, kai „Naminukai“ sulaukė skambučio iš tame kaime gyvenančios moters, su prašymu gelbėti kaimynus, nes tos moterys butą pavertusios išalkusių šunų veisykla… Tąkart moterys net negalėjo įvardinti, kiek keturkojų užvaldė jų namus, tepasakė, kad šis atvejis išskirtinis visos Lietuvos mastu. Nors ir važiavome su nerimu, nežinodami, ko laukti, vylėmės, kad mūsų, daug mačiusių, nenustebins niekas. Nustebino… Ir jau tik atvažiavę pamatėme, kad mūsų atvežtas maistas šunims (daugiau nei 30 kg) nėra toks pakankamas, kaip įsivaizdavome kelionės pradžioje“, – pasakojo įvykio vietoje apsilankiusi gyvūnų prieglaudos savanorė.

Iš šio buto gyvūnų globėjai išsivežė 23 keturkojus, dar maždaug tiek likoPrieglaudų „Tautmilės prieglaudėlė“ ir „Naminukai“ atstovai kalbėjosi su buto šeimininkėmis, glostė šunis, kurių šonuose jau buvo išsišovę šonkauliai. Aktualiausias klausimas – kaip moterys „įsitaisė“ tokį kiekį šunų?

Seserys pasakojo, jog iš Kaliningrado atsivežė vieną kalytę. Mylėjo ją, rūpinosi, tik tinkamai nepasaugojo ir netrukus gimė pirmoji šuniukų vada. Ką pavyko išdovanoti, ko nepavyko, šuniukai augo toliau. Tarp jų buvo jau daugiau kalyčių, kurių nuo klajonių kaime apsaugoti taip pat nepavyko. Atsirado naujos šuniukų vados… Ir prasidėjo užburtas ratas. Moterims ne visus šuniukus pavykdavo padovanoti, trūko žinių apie sterilizaciją, o taip pat pinigų, kurių dauguma buvo skiriami šunims išmaitinti. Moterys pačios kreipėsi pagalbos į globos organizacijas, sutinka bendradarbiauti ir pačios norėtų, kad kalytės būtų sterilizuojamos, o gyvūnai – padovanoti norintiems. 

Savanorių dėka, Vilniuje laukė keturi globėjai, kurie galėjo priimti laikinai globoti po vieną šuniuką. O pasirinkti tikrai buvo iš ko. Savanoriai tame kaime išvydo ir patį mažiausią, vos delno dydžio, šuniuką. Nesaugiausia buvo esantiems lauko būdoje, prie nuolat besidarbuojančių traktorių. Todėl šis septynetukas pirmasis sugužėjo į narvelį. Toliau sekė sulysę mažyliai namuose… Vos delno ar kelių delnų dydžio šuniukai vienas po kito keliavo į mūsų transportavimo dėžes.

Kartu su šuniukais buvo paimta ir viena iš kalyčių, kuriai, matyti, labiausiai reikėjo gydymo. Šuns kailis vietomis buvo išplikęs, oda nusėta šašais. Galiausiai paskutiniosios į automobilį sulipo dar dvi kalytės. Savanoriams vėlų vakarą parvykus į Vilnių, 7 šuniukus iškart pavyko atiduoti laikinai globoti.

Likę išvyko į „Tautmilės prieglaudėlę“, nors šiuo metu joje gana ankšta. Savanoriai suskaičiavo, jog iš moterų buto pavyko perimti 23 šunis. Tačiau tiek pat jų dar pasiliko.

Savanoriai prašo finansinės paramos šuniukų vaistams nuo kirminų, kitam gydymui, kalyčių sterilizacijai ir labiausiai sergančių šunų gydymui. Taip pat laukiama pagalba maistu šunims – konservais, sausu maistu, ryžiais. Žinoma, mažiausiems keturkojams aktyviai ieškomi nuolatiniai šeimininkai. „Naminukų“ prieglaudos darbuotoja MI patikino, kad nė vienas pas juos patekęs gyvas padaras, net jei jis ligotas, nėra užmigdomas. Visi gydomi, maitinami ir nuolat ieškoma, kas juos priglaustų.

Kieme – kalė su dar septyniais šuniukais. Šie jau iškeliavo į gyvūnų globos namusGalėdami laikinai ar visam laikui priglausti mažylį, ar kelis, skambinkite Tautmilei 8~670 82854 arba „Naminukams“ 8~648 30077.

P. S. Beglobių kačių ir šunų problema rajone, ypač Ignalinoje, aktuali. Ir kalba eina ne apie šią istoriją, ji išties išskirtinė. Beširdžiai žmonės beglobius keturkojus vaiko iš kampo į kampą, iš šiltesnių vietų daugiabučių rūsiuose veja į žiemos žvarbą, pasirengę juos išnuodyti, numarinti badu, kitaip išnaikinti. Kiti bando globoti, maitinti. Tokie maitintojai mažų mažiausiai vadinami keistuoliais, iš jų šaipomasi.

Jau tapo įprasta nereikalingo, nusibodusio šunelio ar katinėlio atsikratyti, išmetant jį į gatvę. Daug benamių kačių glaudžiasi prie miesto turgavietės. Šalia jos gyvenantis Algirdas neseniai MI sakė, kad pats ne kartą matė, kaip atvežami ir prie turgaus paleidžiami gyvūnai, taip jais atsikratoma.

Ar ne laikas ir Ignalinoje pagalvoti apie beglobių gyvūnų prieglaudą? Savanorių joje dirbti atsirastų. Žinoma, prieglaudai išlaikyti reikia lėšų. Jau girdime priešininkų balsus – daugelis žmonių neturi ką valgyti, o čia beglobius šunis ir kates šerti? Kas, jeigu ne mes, žmonės, tai turėtume daryti? Kiekvienas „bomžas“ dėl savo padėties mažiausiai 50–60 proc. kaltas pats. Jis turi proto ir supranta, kodėl yra taip, kaip yra. O kaip paaiškinti alkanoms katinėlio ar šunelio į tave žvelgiančioms akims? Pažiūrėkite į jas kartas nuo karto…

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *