Jau dvidešimt aštuntą rudenį Didžiasalio „Ryto“ vidurinė mokykla surengė tradicinę vakaronę. Per tiek metų mūsų scenoje yra viešėję daugybė svečių, esame kalbėję apie daugelį šviesių savo krašto žmonių, minėję įvairių sukakčių. O šįmet nutarėme remtis savo mokiniais, pažiūrėti, ko jie išmokę. Tad vakaronę pavadinome „Ką įdėsim kraičio skrynion“, sutarėm, kad kiekviena klasė su auklėtoju paruoš programos numerį, ir kibome į darbą.

Penktadienio vakarą žiūrovai netilpo į salę! Nenuostabu, nes vien programos dalyvių – per šimtą septyniasdešimt. Vakaronę pradėjo dvyliktokė Justina Kardelytė, susirūpinusi, kad jau reikia mąstyti apie būsimą kelionę į savarankišką gyvenimą. Lagaminą susirado ir jos draugė Giedrė Misiūnaitė, o tuo pačiu reikalu pakviestas atvykti Skirmantas Bielinis vietoj lagamino atsitempė… kraičio skrynią! Mat jo portfeliuką prie Padysnio kažkokia nežinoma jėga į tokį pavidalą pakeitė. Kai draugai pabandė atverti skrynią, pasirodė Krašto dvasia – dvyliktokė Orinta Mikulėnaitė, pažadėjusi padėti pasirinkti, ką įsidėti į kelią.

Taip atsigręžę į laiko tėkmei nepavaldžius turtus, kraičio skrynią pirmiausia pradėjo pildyti trečiokai su savo mokytoja Aldona Misiūniene. Jie apdainavo rugelį, o šeštokai su auklėtoja Maryte Misiūniene išradingai suvaidino pasaką „Vilkas nori duonos“.

Kitas svarbus augalas, mūsų protėvius rengęs – linas. Apie jį buvo kalbama pirmokų, kuriuos moko Dalia Baužytė, atliekamame ratelyje, o vienuoliktokai su auklėtoja Valentina Ciunel padainavo dainą.

Visais laikais didžiulė vertybė – šeima, kurios svarbą atskleidė Aldonos Misiūnienės vadovaujamo etnografinio būrelio žaidimai ir dainos.

Šeima – tai ir bendras darbas, pačių pasigaminti darbo įrankiai. Visi labai susidomėjo aštuntokų su auklėtoja Aldona Savickiene parengtu „Klausimėliu“, nes reikėjo atspėti, kam reikalingas koks įrankis, paimtas iš mokyklos muziejaus. Nebuvo lengva – kai kurių paskirtį tik senimas prisiminė.

Toliau pildydami kraičio skrynią antrokai su mokytoja Danute Misiene apdainavo darželį – kiekvienos mergelės pasididžiavimą. O penktokai su auklėtoja Nijole Keraitiene perkėlė visus į laikus, kai Didžiasalyje siautėjo velniai ir raganos. Čia paaiškėjo ir nauja versija, kaip Didžiasalyje mokykla atsirado…

Neginčijama visų laikų vertybė – kūrybingumas. Jo su kaupu pažėrė tiek septintokė Viktorija Chatkevič su aštuntoke Dinara Laurutėnaite, paskambinusios pianinu savo kūrybos, tiek ketvirtokai, su mokytoja Liudmila Rakauskiene, sukūrę linksmą šokį.

Devintokai su auklėtoja V. Ciunel kūrybingai inscenizavo pasaką „Kaip ponas dieną ilgino“, išaukštindami gudrumą ir gebėjimą nepasiduoti išnaudojimui.

Nepamiršome ir karo dainų, išryškinančių narsą, meilę savajam kraštui ir pasiryžimą jį ginti. Jas dainavo septintokai, su auklėtoja Ramune Kapliukiene, dešimtokai, su auklėtoja Dale Čepuliene, ir etnografinis būrelis.

Dvyliktokai su auklėtoja Dalia Pajediene visus pralinksmino šiuolaikiška dainos „Raudoni guzikai“ interpretacija. Gausių aplodismentų susilaukė vyresniųjų klasių mokiniai, mokytojos Liudmilos Račkauskienės išmokyti šokti „Lezginką“. Neapsirikite, tai ne tik gruzinų, bet ir lietuvių aukštaičių šokis, tik lietuviškam temperamentui pritaikytas.

Kraičio skrynią baigė krauti senovinėmis dainomis mūsų šių metų žvaigždės – dainų karalienės Kristinos Skrebutėnienės anūkės Gertrūda Taluntienė ir Aldona Radžiūnienė, stebinančios savo energija, išmintimi ir puikiais balsais.

O kai skrynia prisipildė, atsirado ir Skirmanto portfeliukas su dainos „Aplink Tverečių lygūs laukeliai“ žodžiais, kuria tradiciškai su visa sale ir užbaigėme šių metų susibūrimą. Smagu, kad pasirodė didžioji dauguma moksleivių, visi atsakingai ruošėsi, jaudinosi ir liko patenkinti, įveikę scenos baimę. Smagu, kad mokiniai pasirodė neabejingi protėvių palikimui. O mokytojus ypač pradžiugino tai, kad ši vakaronė visiems suteikė galimybę pabandyti įgyvendinti vieną iš švietimo sistemos prioritetų – išlaisvinti kūrybiškumą.