Skip to content

Neįgalus žmogus visuomenėje

MI informacija

Laukiant atvykstančio traukinio, pastebėjau merginą invalido vežimėlyje. Atrodo, nieko nuostabaus, bet aš niekaip negalėjau atitraukti akių nuo jos iki pusės be gailesčio nurėžtų kojų. Šalia jos stovėjo jauna moteris, tikriausiai mama, kurios veido net neįsiminiau, nes visas mano dėmesys buvo sutelktas į ją, merginą, kuri niekuomet negalės bėgioti, negalės atsistoti. Staiga pasijaučiau šlykščiai, apsidairiusi aplink pamačiau tūkstančio žmonių akis subestas vien tik į ją. Vieni tyliai kikeno, kiti, su apgailėtinu, tikrai apgailėtinu gailesčiu, nužiūrinėjo ją, o aš… Ką aš? Pasijutau beviltiškai, man norėjosi spjauti visiems jiems į veidus už jų įžūlius žvilgsnius, bet tuomet supratau – ta mergina norėtų spjauti ir į mane, nes aš esu lygiai tokia pati, kaip jie.

Jie nėra invalidai

Gyvojoje bibliotekoje kartą teko bendrauti su viena neįgaliąja, o pirmosios mintys, kilusios mano galvoje: „Kaip reiks bendrauti? Jausiuosi nejaukiai, nes aš galiu vaikščioti, nevaržomai judėti, o ji – negali… Kaip jos nesivaržant ko nors paklausti?“. Visos baimės, slėgusios mano krūtinę, nukrito jau po pirmų dešimties sekundžių. Ji šypsojosi, persimetėme keliais kasdieniškais sakiniais. Kalbėjo ji visiškai laisvai, drąsiai, jos net klausti nereikėjo, o visas mano mintis, supratimą pakeitė vienas vienintelis jos ištartas sakinys: „Aš esu lygiai tokia pati, kaip visi, o labiausiai mane nervina, kai mane pavadina invalide. MES NE INVALIDAI! Invalidais, galbūt, bet tik galbūt, galima vadinti tuos, kurie net nemąsto logiškai, o mes tiesiog neįgalieji“. Ji tokia, kaip ir visi – normalus žmogus mūsų visuomenėje.

Kartais geriau pašaipos, nei gailestis

Žmonėms, turintiems negalią, kartais geriau, kad žmogus iš jo pasišaipytų, negu žiūrėtų beviltiškom šunyčio akytėm. „Niekas taip nenervina, kaip žmonės, kurie mano, kad padeda mums tiesiog stovėdami ir žiūrėdami į mus gailestingais žvilgsniais. Po velnių, man niekas dėl to žvilgsnio neprisiūs atgal rankų, niekas nepanaikins mano ligų, jie tiesiog žiūri ir bando mano kantrybę“, – netyčia nugirsta frazė rytinio radijo laidoje sustabdė paprasto ryto sekundę, kad, įkvėpusi oro, galėčiau įsigilinti į kiekvieną žodį. Pašaipos parodo, kad žmogus kvailas, o ką parodo gailestis? Gailestis tiesiog sugeba viską gadinti.

Mūsų problemos – „muilo burbulai“

Dažniausiai klausant nuotrupų iš kasdienio gyvenimo, galima nugirsti pačias „didžiausias“ jaunimo problemas: „Manęs mama neišleido į šokius“, „Jis mane paliko.“, „Aš atrodau šlykščiai.“ Stop. Tyla. „Aš negaliu matyti ir vaikščioti“, – ir po to jau nebelieka žodžių. Mes nesugebame vertinti gyvenimo, nesugebame to, ką jie sugeba labiau, negu bet kas kitas. Juk neįgalieji nesėdi užsidarę nuo viso pasaulio ir neverkia iki gyvenimo galo, kaip dažnai darome mes. Negana to, mes galime, tikrai galime matyti mažus dalykus, bet jų nepastebime, esame aklesni už pačius akliausius žmones. Juk galime ne tik užuosti gėlę, bet ir ją matyti, mes matome traukinį, o ne tik girdime jo važiavimo bėgiais garsą. Tai kodėl, po velnių, tuomet gėlė ar tas pats traukinys daugiau džiaugsmo teikia aklajam? Ar mes tokie kvaili? Mums reikia nelaimingo atsitikimo, kad pastebėtume… gyvenimą?

Yra daug silpnesnių

Stiprybe, kur tu? Girdžiu vien žodį – savižudybė. Jų skaičius auga vis greičiau. Atsiradus bet kokiai problemai visi sako, kad gyvenimas tik skaudina, nors dar net nėra paragavę to tikrojo gyvenimo. Visuomenėje yra nusistovėjusi nuomonė, jog neįgalieji yra silpni, būtinai nuo ko nors priklausomi žmonės. Teisybę sakant, aš jaučiuosi daug silpnesnė už juos, negaliu teigti, kad visi jie trykšta stiprybe, bet, kad moka kabintis į gyvenimą iš visų jėgų – tai tikrai. Ir mane gąsdina, kad žmonės žudosi, nesuprasdami, jog gyvenimą reikia vertinti tokį, kokį turi. Tarp mūsų pilna tokių pavyzdžių. Ne invalidų, ne pašaipos objektų, o žmonių, kurie net ir neturėdami kojų tvirtai stovi ant žemės, tų, kurie net ir nematydami pasaulį mato patį nuostabiausią, taip pat ir tų, kurie negalėdami pajudėti sugeba sušokti su gyvenimu laimės šokį. Gyvenimas visada šalia, nereikia jo atstumti, nereikia smerkti ar gailėti kitų gyvenimų, jei gali, tiesiog padėk jiems, jei negali – užsičiaupk ir gyvenk.

Sveikas žmogus yra tas, kuris nori tokiu būti, net jei širdį spaudžia nesėkmės ar ligos, net jei neturi to, ką kartais taip norėtų turėti. Svarbu norėti ir tikėti…

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *