Skip to content

Per lapkričio miglas – ant savos tarmės sparnų…

Kai prasideda tamsiausias ir niūriausias metas, kai lapkričio migloje ištirpsta dienos šviesa ir telieka vien jos trupiniai, Ceikinių kaimo seklyčia jau ne pirmus metus pakviečia į šviesų renginį „Ant savo tarmės sparnų“. Šioje vakaronėje netrūksta nei gražių dainų ir muzikos, nei geros nuotaikos, nei gražaus kaimynų bičiuliavimosi. Mat su savo tarmėm į Ceikinius tądien sulekia kaimynai iš aplinkinių seniūnijų. Šįkart dalyvavo daugėliškėnai ir Strigailiškio saviveiklininkai.

„Viskas prasidėjo prieš dvejus metus, kai pagal Leader programą parašėme projektą ir laimėjome pinigėlių. Už juos ne tik jau ne pirmą vakaronę surengėme, bet ir nusipirkome tautinių rūbų, įsigijome muzikos instrumentų: tris akordeonus, dvi armonikas, būgnus. Pagal projektą, jame dalyvauja Ceikinių, Daugėliškio ir Rimšės saviveiklininkai. Finalinis projekto išvažiuojamasis renginys vyks vasario 15–16 d. Tuomet su koncertais lankysimės Daugėliškyje ir Rimšėje“, – MI pasakojo Ceikinių kaimo seklyčios laisvalaikio organizatorė Milda Dikmonienė.

Pasak jos, pagal projektą buvo laimėta daugiau, nei 50 tūkst. Lt. 30 proc. šios sumos – pačių ceikiniškių savarankiškas darbas, o 70 proc. – iš Leader programos.

Šįkart Ceikinių vakaronę, kaip ir dera, pradėjo šeimininkai – „Keizių“ kapela. Pasipuošę naujais tautiniais rūbais, griežė smagias, jau girdėtas ir naujas melodijas, dainas. Vėliau estafetę perėmė Ceikinių pagyvenęs jaunimas – ansamblis „Babutės kuperkas“.

Savo eilės nekantriai laukė ir svečiai – Daugėliškio moterų ansamblis bei smagūs, nenustygstantys vietoje Strigailiškio muzikantai ir daininkai. Dainavo pasikeisdami. Užtraukia dainą „Keiziai“, po jų daugėliškėnai, strigailiškienčiai, „babutės“. Vieni dainuoja, kiti jiems pritaria – ir taip bemaž tris valandas. Vakarotojai ne vien dainavo. Vyko mįslių ir minklių konkursai su prizais atspėjusiems, varžytasi ir dažnučių dainavimu. Dažnutės – toks liaudiškos kūrybos žanras, kad tie ketureiliai dažnai būna „kudloti“. Po kelių tokių sudainuotų dažnučių kai kas net sužiuro į vakaronėje dalyvavusį kleboną Marijoną. Tačiau šis šyptelėjęs sakė: „Iš dainos juk žodžių neišmesi…“ ir pats sudainavo smagią dažnutę. Nusiritus juoko bangai, viena ceikiniškė, žiūrėdama į svečius, sakė: „Matot, koks mūsų klebonėlis geras!..“. O kunigas Marijonas į tai: „Geras tik Dievas, ne klebonas…“.

Tokios nuotaikos bendruomenės namų salėje (seklyčia ir jos salė šiuo metu dar remontuojama) tvyrojo ilgai. Vakaronės dalyviai padainavo ir ne tokių smagių, patriotinių dainų. Tuomet žiūrovai nutildavo, o tyla iškiliai dainai suteikdavo dar daugiau iškilmingumo. Visus, o ypač, atrodo, kleboną, sujaudino strigailiškietės Gintarės Lukijanskaitės padainuota rimta autorinė patriotinė daina. Mergina sakė: „Čia mano mylimiausia…“.

Po rimtų akordų – vėl juokas ir linksmybės. Vakaronės dalyviai juokais leipo iš daugėliškėnų vaidybos. Šie suvaidino trumpą komediją iš kaimiečių gyvenimo, todėl tema kiekvienam buvo iki ašarų pažįstama ir suprantama.

Dauguma dainų ir pasakorių pasakotų istorijų skambėjo tarmiškai, taip nenusižengiant pagrindinei renginio minčiai.

Vakaronė – ne koncertas, todėl jos metu buvo vaišinamasi šeimininkų ir svečių suneštinėmis vaišėmis, šokama. Plojimų susilaukė viena 86-erių močiutė, kuri ir dainavo, ir valso sūkuryje sukosi, ir polką, tarsi dvidešimtmetė, trypė. Renginyje taip pat dalyvavo ceikinių seniūnas Juozas Velička.

Autoriaus nuotr.

 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje