Ginučių kaimi,
Saka, nuo sena,
Malūna ratai
Žemį dundena.
Net visa kaima
Lungai žlegėja,
Kai iš pa girnų
Miltai birėja.

A. Gaižutis

Jonas BALTAKIS

Atsukama sklendė vandens srautui paleisti. Šniokšdama ir putodama srovė krenta ant rato, kuris sunkiai, tarsi tingėdamas ir pasirąžydamas po ilgo miego, krūpteli, pamažu išsijudina ir pajuda. Abiejuose malūno aukštuose atgyja ir visi mechanizmai, kurie girgždėdami ima suktis. Dar akimirka ir malūnas sugaudžia seniai pamirštais, bet maloniais, atmintį kutenančiais garsais. „Nieko nėra mielesnio mano ausiai, kaip vėl girdėti malūno dūzgimą. Šis garsas pažįstamas nuo jaunystės. Kadaise, kai su turistais plaukdavom pro malūną, tas duslus girnų dudenimas jau iš tolo pasitikdavo. Ir kažkaip ramu sieloj pasidarydavo – malūnas veikia“, – džiaugėsi Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parkų direktorius Eminuelis Leškevičius. Jis pridūrė, kad Ginučiai, jei ne Lietuvoje, tai bent šiame regione, dabar vienintelis malūnas, galintis ištisai veikti, sukamas vien vandens. Kitur vanduo girnas suka tik kol turistai žiūri – valandą dvi, vėliau veikia varomi elektros.

Taip tyliai, be iškilmingų kalbų ir tostų, praėjusį penktadienį Ginučiuose žybtelėjo istorinė akimirka. Po septynis mėnesius trukusios renovacijos atstatyti ir paleisti visi Ginučių vandens malūno mechanizmai, galintys, kaip kadais, ir miltus malti. Vyresni žmonės atsimena, kad šis malūnas veikė iki 1968 m., vėliau nutilo ir iki šiol tylėjo. Kaip sakė malūną renovavusios Utenos bendrovės „Dauniškis ir KO“ gen. direktorius Alvydas Rudokas, tai pirmas jų firmos renovuotas tokio pobūdžio objektas. „Daug ką statėm, renovavom, bet vandens malūną – pirmąkart. Dabar turime patirties ir šioje srityje“, – sakė A. Rudokas. Paleidžiant malūną, procesą stebėjo ir rajono meras Bronis Ropė.

„Ginučių vandens malūno restauravimo ir jo aplinkos sutvarkymo darbai, kurių pabaigos ilgai laukė Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos darbuotojai, vietos bendruomenė bei nacionalinio parko lankytojai, pagaliau baigėsi. Projekto „Ginučių vandens malūno restauravimas ir jo aplinkos sutvarkymas, pritaikant kompleksinei turizmo veiklai“ paraiška pradėta rengti dar 2008 m., Lietuvos verslo paramos agentūrai pateikta 2009 m., o darbai turėjo prasidėti 2010-aisias. Tačiau taip nutiko, kad dėl laikinų sunkumų rangovą suradome ir finansavimą užsitikrinome tik šių metų pavasarį. Liekant vis mažiau laiko iki numatytos projekto pabaigos, pagaliau, šių metų gegužę, prasidėjo rangos darbai“, – sakė parko direktorius E. Leškevičius. Ir pridūrė: „Visi rangos darbai atlikti tvarkingai ir kokybiškai, už tai ačiū Utenos UAB „Dauniškis ir KO“. Ji visus rangos darbus padarė už 466 000 Lt. Iš viso projekto įgyvendinimui iš Europos regioninės plėtros fondo skirta 600 000 litų dydžio finansinė parama“.

Kaip teigė uteniškių bendrovės direktoriaus pavaduotojas Povilas Radlinskas, darbų, įgyvendinant projektą, buvo daug. Restauruotas malūno pastatas, kuris yra kultūros paveldo objektas, esantis Kultūros vertybių registre, ir jame esanti technologinė įranga. Vietoj senosios malūno turbinos patalpos, statytos restauruojant malūną prieš 30 metų, pastatyta nauja, bet identiška senajai, restauruota turbina, sutvarkyti yrantys vandens latakai ir kiti hidrotechniniai įrenginiai. Sutvarkyta vandens malūno aplinka: kieme įrengti nauji takai, suoliukai, lieptas į Srovės upelį, įrengta laužavietė ir lauko šviestuvai. Visa teritorija aptverta karčių tvora, senieji kiemo vartai pakeisti naujais. „Turbina neveikė. Ją visiškai išardėme ir restauravome. Toliau viską atstatėme pagal malūno įrengimų darbo ciklą. Trūkstamas detales keitėme naujomis, daugelį restauravome. Naujų detalių ne tiek ir daug, tad autentikos liko nemažai“, – MI pasakojo P. Radlinskas.

Pasak parko direktoriaus E. Leškevičiaus, šiuo projektu siekiama pritraukti didesnius turistų srautus ir prailginti turizmo sezoną Aukštaitijos nacionaliniame parke. Projekto paraiškoje buvo įsipareigota per trejus metus po malūno restauravimo pritraukti 12 000 naujų lankytojų. Ginučiuose kryžiuojasi įvairūs turistiniai maršrutai po nacionalinį parką, yra keletas lankytojų pamėgtų turistinių objektų, todėl tikimasi pasiekti užsibrėžtą tikslą. Pavasarį duris lankytojams vėl atvers malūno muziejinė ekspozicija, o vandens mėgėjai galės saugiau atsigaivinti po atnaujintais latakais šniokščiančiu kriokliu. „Restauruotas malūnas bus ne vien atrakcija turistams. Malūnas realiai gali malti miltus ir tai, reikalui esant, bus daroma. Ginučių malūnas dabar gali veikti ir vasarą, ir žiemą. Idėjų, kaip ir darbų, čia yra dar daug. Reikės sutvarkyti Srovės upelio vagą ir krantus, kuriuos ardo srauni upės tėkmė, manoma pradėti gaminti ir elektrą savo reikmėms. Kadaise malūnas elektrą gamino net visiems Ginučiams. Elektrai gaminti reikia generatoriaus, o jam įsigyti – pinigų. Dirbsim dėl to“, – pasakojo E. Leškevičius.

Pasikrapštysiu ir savo atminties vingiuose. Dar menu, kaip vaikystėje su tėvu važiuodavau į Ginučių malūną. Tai buvo apie 1962–1964 m. Tuomet veikė du malūnai – Ginučiuose ir Gaveikėnuose. Kai reikėjo gyvuliams miltų, važiuodavome į Gaveikėnus, o kai pyragams – į Ginučius, nes čia buvo piklius. Nuo mano kaimo iki Ginučių buvo apie 20 km, tad su arkliu išvažiuodavome anksti ryte, apie 4–5 val. Kol Ginučius pasiekdavome, vežime ant grūdų maišų ir išsimiegodavau. Prie malūno beveik visada būdavo didesnė ar mažesnė vežimų eilė, tad kartais mums ji ateidavo tik po pietų, o namus su miltais pasiekdavome jau sutemus. Už darbą tėvas malūnininkui atsiskaitydavo ne pinigais, o grūdais arba jau sumaltais miltais.  Nors tuomet dažnai pabosdavo laukti, kol sumals, bet pati kelionė vaikui buvo nemenka atrakcija…

Ginučių malūnas vėl girgždina girnas. Tad pabaigai, dar viena eiliuota ginutiškio A. Gaižučio atmintinė:

Pro Ginučių kaimų
Kada Jūs važiuosta,
Būsite snaudaliai,
Jeigu pražiopsosta.
Ant upelio kranta
Sėdi čia malūnas,
Kas tik jį aplanka,
Tam atgyja kūnas.