Ginučių vandens malūną XIX a. antrojoje pusėje, pasitelkęs į pagalbą kelis vietinius ūkininkus, pastatė dvarininkas Gimžauskas iš Linkmenų. Malūne buvo malami grūdai, veikė grikių malūnas, milo vėlykla. Kadangi malūno užtvanka užtvindė valstiečių dirbamus laukus, malūnu buvo patenkinti ne visi. 1913 m. valstiečiai nuleido malūno užtvanką, tad prasidėjo Gimžausko ir vietinių valstiečių teismai. Galiausiai pusė malūno buvo užrašyta kaimui, nes malūnas stovėjo jo žemėje. Gimžauskas vaikų neturėjo, tad po jo mirties visas malūnas atiteko kaimui. 1934 m. malūną dengęs skiedrų stogas pakeistas skardiniu. Apie 1935 m. malūną išsinuomojęs ponas Dagys medinį malūno ratą pakeitė metaline turbina, vėliau greta buvo pastatyta ir antroji turbina. Jos sukimosi jėgą panaudojo elektros gamybai, šalia veikė nedidelė lentpjūvė, kur buvo pjaunami gontai stogams. Vėliau malūno reikalus perėmė tvarkyti ponas Čerškus. Jis su šeima gyveno malūne, pasistatė ūkinius pastatus, laikė gyvulius. Žmonės pasakojo, kad pas jį lankydavosi kunigai ir įvairūs aukšti svečiai.

Nuo 1945 m. malūnas priklausė Ginučių kolūkiui (metai, ko gero, netikslūs, nes 1945 m. kolūkių dar nebuvo, jie rajone imti steigti 1948–1949 m. – red. past.), jame tvarkėsi patys valstiečiai, kurie saviems grūdus maldavo nemokamai ir be eilės, o iš kitų imdavo mokestį, dažniausiai grūdais, kuriuos mėnesio pabaigoje pasidalindavo tarpusavyje. Per karą dauguma aplinkinių malūnų buvo sugriauti arba sudeginti, todėl į Ginučius malti grūdų suvažiuodavo iš atokiausių vietovių. Apie 1968 m., sugedus malūno įrengimams, malūnas baigė savo darbą.

1978 m. malūną nupirko Ignalinos turistinė bazė, nutarusi jį restauruoti, pakvietė specialistus iš Trakų restauracinių dirbtuvių. Restauracija baigėsi 1985 m. Dabar malūnas saugomas valstybės kaip XIX a. technikos paminklas ir priklauso Aukštaitijos nacionaliniam ir Labanoro regioniniam parkui.

Malūnas stovi kaimo šiaurės rytinėje dalyje, Srovės upės kairiajame krante. Šoninis rytinis fasadas atsuktas į Ignalinos–Ginučių kelią, galinis šiaurinis fasadas – į upę. Šiaurės rytų pusėje yra užtvanka ir tiltas. Malūnas vieno aukšto, su patalpomis pastogėje, stačiakampio plano, su terasa vakarų pusėje. Malūnas padalintas į tris zonas: gyvenamąją, ūkinę ir gamybinę. Vidurinėje dalyje buvo ūkinė zona su priemene ir kamara, priemenėje buvo įrengta krautuvėlė, kamara jungėsi su gyvenamąja patalpa. Šiaurinėje dalyje buvo gamybinė zona, kurioje įrengti malūno įrengimai: du grūdų bunkeriai, du grūdų piltuvai, krumpliaratis, dvi girnos ir maišų keltuvas. Pietinėje pastato dalyje buvo gyvenamosios patalpos. Malūno pamatai iš akmenų mūro, dėl žemės paviršiaus nuolydžio į šiaurės pusę aukštėjantys, sienos iš rąstų, sutvirtintos stačiomis sąvaržomis. Prietaisai ir perdanga mediniai, pusskliautis stogas dengtas gontais, su stoglangiais. Rytinis fasadas asimetriškas, jį skaido stačios sąvaržos, dvi durys, trys langai ir du langeliai. Kiemo fasadas su atvira terasa, dengta vienšlaičiu stogu ir laiptais, vyrauja didelės stogo su segmentiniais stoglangiais ir sienų plokštumos. Šiaurinis fasadas su aukštu akmenų mūro cokoliu, fasado vakarinę pusę skaido medinis įstiklintas karkasas.

Parengta ANP