Skip to content

UNICEF Lietuva vadovė Jovita Majauskaitė: „Nematyti gal ir lengviau, bet aš matau ir jaučiu…“

MI informacija

Tai, kad UNICEF Lietuva vadovė Jovita MAJAUSKAITĖ yra mano kraštietė iš Ignalinos, sužinojau visai atsitiktinai. Jauna moteris, su misija padėti vaikams apkeliavusi ne vieną žemyną, mane sužavėjo – iš kur tiek drąsos, užuojautos ir rūpesčio? Juk daug lengviau perjungti kanalą, kai kalbama apie Afriką užsmaugusį badą, ar pakreipti pokalbį kita linkme, kai prabylama apie kasdien nuo ligų mirštančius vaikus. „Juk čia ne mano gyvenimas, turiu ir savų rūpesčių“, – pasakytų daugelis. Tačiau ne Jovita. Net parklupdyta grėsmingos maliarijos moteris atsistoja ir dar labiau dega savo misija – išgelbėti pasaulio vaikus.

– Ignalina – Jūsų gimtasis miestas. Kokius prisiminimus kelia čia prabėgusi vaikystė ir paauglystė?

– Tik pačius geriausius. Prisiminus šypsena ilgam veide išlieka. Vaikystė prabėgo nuolat būnant su šeima – tėčiu, mama ir mažąja sesute. Visi kartu daug sportavome, keliavome, valtimis plaukdavome stovyklauti, eidavome grybauti, uogauti… Paauglystėje tėvai taip pat nepaleido, tačiau jau atsirado draugai, būreliai (juokiasi). Mūsų klasė mokykloje buvo nepaprastai draugiška, tad daug visko įdomaus ir linksmo kartu nuveikdavome. Šokome, dainavome, vaidinome, eilėraščius kūrėme… Ir iki šiol kartą per metus visi susirenkame ir dūkstame kaip kadais. Rodos, niekas nepasikeitė, o praėjo jau 15 metų (šypsosi).  

– Kokias studijas pasirinkote po mokyklos? Ar ilgai svarstėte, ką norite veikti gyvenime?

– Būdama maža svajojau būti vaikų gydytoja, po to chirurge. Samprotavau, kad taip galėsiu padėti žmonėms. Kai atėjo apsisprendimo metas, rinkausi tarp psichologijos, teisės ir politikos mokslų. Pastarieji buvo nauja, labai populiari specialybė, tad pasitarę šeimoje nutarėme, kad ją ir studijuosiu. Pamenu, stojimo konkursas tais metais buvo labai didelis, teko daug ir iš anksto ruoštis egzaminams. Įstojau į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą Vilniaus universitete ir esu labai patenkinta pasirinkimu. Tiesa, šiais metais, įkvėpimo pagauta, baigiau ekonomikos magistrantūrą, verslo finansų specializaciją. Skaičiai visada mane labai domino, o ir darbe šių žinių nuolat reikia.   

– Kaip atsidūrėte UNICEF Lietuva organizacijoje, o vėliau tapote jos vadove?

– Dar studijuodama politikos mokslus magistro programoje, dirbau tuometinio Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento, Ignalinos mero Broniaus Ropės padėjėja. Tai buvo mano pirmasis puikus vadovas, iš kurio daug išmokau. Jo kadencijai pasibaigus, baigėsi ir manoji. Ieškojau darbo ir laikraštyje pamačiau darbo skelbimą, kad UNICEF Lietuva ieško komunikacijos koordinatoriaus. Nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir, praėjusi atranką, buvau priimta. Po poros metų tapau UNICEF Lietuva vykdomąja direktore. Tiesiog atsidūriau reikiamu laiku, reikiamoje vietoje. Tiesa, teko daug dirbti ir visko greitai mokytis, kad nenuvilčiau manimi pasitikėjusių žmonių. Juk tapau vadove 25-erių metų ir šiandien esu jauniausia UNICEF vadovė pasaulyje. 

– Iš kur Jumyse tiek atjautos, noro pagelbėti tolimuose kraštuose gyvenantiems vaikams? Ar ne lengviau kartais tiesiog nematyti neteisybės pasaulyje? Kaip sakoma, nežinai ir širdies neskauda…

– Esu įsitikinusi, kad kiekviename žmoguje atjautos yra užtektinai. Manoji gal šiek tiek padidėjusi (šypsosi). Nuo vaikystės esu labai jautri, pastabi. Atsimenu, kaip širdį suspausdavo pamačius gatve sunkiai einantį seną žmogų ar pažiūrėjus į jo raukšlėtą veidą, kuriame, rodos, visą gyvenimą išskaityti gali. Keliaujant po skurdžias pasaulio šalis ir matant, kaip iš bado ar dėl lengvai pagydomų ligų miršta vaikai, norisi jau ne atjausti, o veikti. Nematyti gal ir lengviau, bet aš matau, jaučiu. O be to, jei užsimerksi, kaip pastebėsi gražius dalykus – prasidedantį pavasarį ar ateinančią meilę?!

– Ne vienas Lietuvos gyventojas, stebėdamas paramos akcijas Afrikos vaikams, burba, kad mūsų pačių šalyje užtenka skurstančių vaikų, o ir patys afrikiečiai dažnai pasirenka tokį gyvenimo kelią – ne dirba ar stengiasi, o laukia pagalbos iš pasaulio.

– Garsus Ispanijos krepšininkas, UNICEF Geros valios ambasadorius Pau Gazolis, lankydamasis Lietuvoje, paklaustas apie tai sake: „Kiekvieno žmogaus gyvenime yra begalė problemų. Tokia žmogaus lemtis. Tačiau pasaulyje miršta vaikai ir jiems reikia mūsų visų pagalbos“.

Kitas UNICEF Geros valios ambasadorius, legendinio Džeimso Bondo vaidmens atlikėjas Rogeris Moore’as, susirinkusius lietuvius motyvuodamas eiti į labdaros vakarienę, pasakojo, kaip keliaudamas Afrikoje sutiko senyvą moterį, kuri kiekvieną dieną eina į mišką, renka šaknis, grįžusi jas valgo ir jei per naktį nenumiršta, duoda jas valgyti savo vaikams. Nes tai yra vienintelis maistas, kurį ji gali savo vaikams duoti. R. Moore’as tęsė: „Netikiu, kad Lietuvoje yra nors vienas žmogus, kuris, žinodamas tai, nesutiktų pasidalinti tuo, ką turi. Neprašau atiduoti visko, prašau tik pasidalinti“. O išgelbėti vieno vaiko gyvenimą tereikia 5 litų – tiek kainuoja skiepai nuo šešių mirtį nešančių ligų. 

Man pačiai šį rudenį grįžus iš Siera Leonės, skurdžiausios pasaulio šalies, viskam apsakyti trūksta žodžių. Manau, mes jiems turime padėti, nes tai yra elementarus žmogiškumas.

– Siera Leonėje lankėtės su olimpiečiais Jegvenijumi Šuklinu, Evaldu Petrausku ir TV3 žinių vedėja Renata Šakalyte-Jakovleva. Kokie jausmai užplūdo išvydus šį kraštą ir likimo nuskriaustus žmones?

– Tik atvykus sunku patikėti, kad tai, ką matai, yra tikra. Sunku protu suvokti, kaip XXI a. žmonės vis dar miršta iš bado ar nuo ligų, kurių galima išvengti tiesiog vaikus paskiepijus.

Oficialiais duomenimis, Siera Leonė yra skurdžiausia pasaulio šalis, kur vaikų mirtingumas – didžiausias pasaulyje, o žmonės išgyvena mažiau nei už vieną dolerį per dieną. Šalyje gyvena 6 milijonai gyventojų, iš kurių pusė – vaikai. Čia kasmet nuo lengvai pagydomų ligų, dėl nešvaraus geriamo vandens, maisto stygiaus miršta 40 tūkst. taip ir nesulaukusių savo penktojo gimtadienio vaikų. Šalyje praūžęs pilietinis karas visiškai sunaikino sveikatos, švietimo sistemą.

Visa tai matant savo akimis, pasiduoti emocijoms labai lengva. Siera Leonėje teko labai tvardytis, kad nepratrūkčiau. Kita vertus, kuo sudėtingesnė situacija, tuo mano protas aštriau ir šviesiau veikia. Norisi veikti, o ne verkti.

– Kiek žinau, tai ne pirmoji šalis, kurioje lankėtės UNICEF vardu.

– UNICEF dirbu jau dešimt metų ir per tuos metus teko aplankyti daug šalių. Esu aplankiusi beveik visas šalis Azijoje, Europoje, keliavusi Afrikos žemyne. Keliaujant įdomiausi man yra žmonės. Aplankyti didingi pastatai, bet bažnyčios dažnai susilieja į vieną, o sutiktus žmones nuolat prisimenu.

Viena pirmųjų misijų buvo Vietname. Ir šiandien atsimenu ten sutiktą gal kokių aštuoniasdešimties metų vyrą. Pirmiausiai jį pamačiau gatvėje valantį batus, nufotografavau, o vėliau mes jį aplankėme jo namuose. Sutapimas – jis su savo žmona augino penkerių metų anūką, kurio abu tėvai mirė nuo AIDS. Pamenu, sėdime pas juos namuose, ant grindų šalia nerūpestingai žaidžia berniukas, o senelis, mums bekalbant, beviltiškai pravirksta, sakydamas, kad visko jam užteks, iki mirties nedaug liko, bet kas bus su anūku… Jis juk liks vienui vienas.

Pernai Kambodžoje sutikome mergaitę vardu Nonlay. Ji sunkiai sirgo. Šeima gyveno visiškame skurde, kai atvykome, neturėjo net ką valgyti. O tropine maliarija serganti mažoji Jandi iš Siera Leonės ir jos kova už gyvenimą, tėvų dėkingumo ašaros…

– Kaip Jūsų veiklą vertina tėvai? Ar nesijaudina dėl Jūsų? Juk iš Siera Leonės grįžote sirgdama maliarija…

– Kai tik pradėjau dirbti UNICEF, tėtis vis ragino ieškoti kito darbo. Mat organizacija Lietuvoje buvo mažai žinoma. Vėliau jo požiūris keitėsi ir šiandien jis jau žavisi tuo, ką darau, palaiko ir net aistringai tiki pačia misija – padėti pasaulio vaikams. Mama visada manimi pasitiki ir palaiko. Ir už tai esu jai labai dėkinga.

Susirgimas maliarija, žinoma, sukrėtė visus. Kolegų, draugų akyse mačiau išgąstį. Viskas taip nežinoma. Tėvams tai labai jautri tema, sukėlusi daug nerimo. Tačiau, kai mama užsiminė, kad reiktų mažiau važinėti, iš karto pasakiau, kad susirgimas manęs nesustabdys. Darbas, kurį dirbu, man nepaprastai patinka. Tai mano misija. Ir kaip vienas mano kolega guosdamas sakė, humanitarinis darbas yra pavojingas. Čia, kaip einant į karą: karys juk žino, kad gali būti sužeistas ar net žūti. Mūsų darbe tyko ligos, kitokie pavojai.

– Ar po tokios ligos neįsijungia savisaugos instinktas ir nesumažėja noras rizikuoti savo sveikata vardan svetimų?

– Savisaugos instinktas, kaip ir visi kiti instinktai, žmoguje yra. Jis verčia mus veikti automatiškai. Mes taip sukurti, kad negalime sąmoningai kontroliuoti jo veikimo. Pavyzdžiui, mes negalime sulaikyti mirksėjimo, kai kas nors netikėtai patenka į mūsų regėjimo lauką. Susirgus maliarija, mano savisaugos instinktas įsijungė iš karto – kilo karštis, kuris naikino kraujyje atsirandančias bakterijas. O tikėjimo misija ir tuo, ką darau, tikrai nepraradau. Tiesiog kitą kartą reiks būti atsargesnei.

– Esate buvusi šalyse, kuriose ne dažnas tautietis apsilanko. Kaip tai padeda įvertinti tai, ką turite namuose, ar miestą, iš kurio esate kilusi?

– Visada stengiuosi vertinti ir branginti tai, ką turiu. Svarbu ir įdomu mano šaknys. O visos kelionės yra ėjimas link savęs…

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *