Žiema, startavusi, kaip ir priklausytų, nuo gruodžio pradžios, buvo nepaprastai švelni, graži, su baltu nestoru sniego patalu. Bet laikui nenumaldomai per tuos patalus link metų pabaigos brendant, žiema pradėjo dirbti savo juodus darbus: keliuose daug nelaimių su tragiškomis pasekmėmis, ežeruose ant plono ledo jau nuskendo keli žvejai (mūsų rajone kol kas tik šuo), pūgos ir stiprūs vėjai su didėjančiais šalčiais dar labiau aštrina padėtį. Reikia tikėti, kad tokio tempo žiema ilgai neišlaikys ir metų gale atlėgs, kuriam laikui išsikvėps. Nors jau ateinantį savaitgalį prognozuojamas net 26 laipsnių šaltis.
Šįkart labiau norėtųsi kalbėti ne apie žemiškus, ūkiškus reikalus, besibaigiančių metų analizę, nes žemės gėrybių augintojams 2012-oeji buvo gana palankūs. Dabar mintys sukasi link artėjančių Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų. Kaip pavyks išgyventi ateinančio penktadienio pasaulio pabaigą, kaip vykdys pažadus prisaikdinta naujoji XVI Vyriausybė, kuo baigsis Darbo partijos vedlių imuniteto klausimas Seime? Taigi, snausti nebus kada, o mes ir ne barsukai ar meškos, kurie savo irštvose snūduriuoja ir taip laukia pavasario.
Gamtoje, jei tokie orai išsilaikys ilgiau, greitai ateis baltasis badas. Stambiesiems miško žvėrims jis dar negresia, medžiotojai jiems yra paruošę nemažai pašarų. Na, o smulkiajai faunai jau reikia pagalbos, ypač kurapkoms, kurioms reikia ne tik pabirų, bet ir slėptuvių nuo plėšrūnų. Kai užsitęsia ruduo, dažnai ir ne visi sparnuočiai palieka savo buveines, lieka žiemoti. Tai gandrai, žaliūkės, liepsnelės, kikiliai, smilginiai strazdai. Be žmogaus pagalbos jiems peržiemoti taip pat nėra jokių šansų. Tad padėkime jiems. Kaip, patars gamtininkai, biologai, miškininkai.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!