Baltarusijos mieste Verchnedvinske įvyko euroregiono „Ežerų kraštas“ tarybos 28-asis posėdis. Euroregionui dabar priklauso 29 Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos savivaldybės (Baltarusijoje mums suprantamos savivaldos nėra, jai prilygintos rajonų liaudies deputatų tarybos bei vykdomieji komitetai), posėdyje dalyvavo 24 nariai. Mūsų rajonui atstovavo rajono meras Bronis Ropė, rajono tarybos narys Jonas Baltakis ir naujoji euroregiono Lietuvos biuro vedėja Lina Staliauskienė.

Posėdžiui, kaip įprasta, vadovavo šeimininkai – Verchnedvinsko r. vykdomojo komiteto pirmininkas ir šio rajono tarybos pirmininkė. Į prezidiumą pakviesti Baltarusijos konsulas Daugpilyje J. Dovydovskis ir euroregiono pradininkai – mūsų rajono meras ir Baltarusijos Breslaujos r. tarybos pirmininkė N. Pačinskaja.

Posėdis prasidėjo Baltarusijos Respublikos valstybiniu himnu. Tai naujovė, niekur kitur iki šiol to nebuvo.

Šeimininkai, pasinaudodami savo teisėmis, plačiai pristatė savo rajoną: parodė filmą, perskaitė pranešimą apie galimybes investuoti šiame rajone, surengė rajono ūkio pasiekimų parodą, išdalino daug pažintinės it turistinės literatūros apie rajoną, miesto saviveiklininkai posėdžio dalyviams surengė koncertą. Baltarusijos valdžios (prezidento) politika tokia, kad viskas, kas tik įmanoma, turi būti gaminama vietoje. Jeigu koks daiktas, mechanizmas ar transporto priemonė gaminama Baltarusijoje, valstybinės įmonės privalo (patinka tai joms ar ne) pirkti tik savas prekes. Tai kiekviename žingsnyje propaguojama. Štai prieš posėdį visi svečiai kviečiami prie kavos stalo ir būtinai pasakoma, kad visi saldumynai ir sumuštiniai pagaminti Verchnedvinske iš vietinių žaliavų ir produktų. Per dešimtmetį, kai lankausi Baltarusijoje, neteko gerti kitokios kavos, kaip tik mūsų jau seniai pamirštą tirpią. Šįkart buvo taip pat, tad aptarnaujančių padavėjų paklausiau, kodėl taip yra. Merginos kiek sutriko, susižvalgė ir ėmė aiškinti, kad vykdomajame komitete, kur vyko posėdis, tiesiog nėra sąlygų – kavos aparato – normaliai kavai virti. Bet tiesa gal kitur. Kavos aparatų baltarusiai, žinoma, negamina, o iš užsienio nusipirkti nebegali. Be to, ir natūrali kava ten labai brangi, 250 g. pakelis kainuoja 30 Lt ir brangiau.

Iš svarstytų klausimų bene svarbiausi buvo, susiję su pasieniu. Priimtas kreipimasis į Latvijos užsienio reikalų ministeriją dėl supaprastinto sienos kirtimo Latvijos ir Baltarusijos pasienio ruože. Bevizio sienos perėjimo sistema, kurios niekaip „nepramušame“ mes tarp Lietuvos ir Baltarusijos, su Latvija veikia jau porą metų, bet šiuo metu ji yra įstrigusi. Neva dėl latvių kaltės. Šiame kontekste buvo minėta ir analogiška problema Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Taip pat euroregiono taryba pritarė ir prašo abiejų šalių vyriausybes spręsti supaprastinto pasienio posto Druja – Piedruja įsteigimo klausimą. Šis postas būtų tarp Latvijos ir Baltarusijos prie Dauguvos (Vakarų Drinos) upės. Žmonės pas kaimynus keliautų keltu per upę.

Euroregiono nariams prisistatė Lina Staliauskienė. Ji sakė, kad nors šis darbas jai naujas, tačiau su juo susidoros. Dalykinę Linos charakteristiką posėdžio dalyviams pristatė ir B. Ropė.

Baltarusių pusė nusprendė, kad jų euroregiono būriui vadovaus Breslaujos r. tarybos pirmininkė N. Pučinskaja. Ji dirbs neetatiniais pagrindais, bet ši pareigybė pakelta į politinį lygį, ką turėtų padaryti ir kitos pusės. Euroregiono taryba bendru sutarimu pritarė baltarusių sprendimui ir pasveikino Niną Antonovną su šiom pareigom.

Baltarusijoje, kaip kadaise ir pas mus buvo, paprastai posėdžiuose klausimų ir iš anksto nesuderintų kalbų nebūna. Tad šįkart kiek netikėti kaimynams buvo mūsų mero klausimai ir pastabos beveik kiekvienu svarstomu klausimu. Ir į juos buvo atsižvelgiama.

Po posėdžio, pasiekimų parodos lankymo ir koncerto, buvo surengta ekskursija į Janinos kaimą šalia Verchnedvinsko, kur veikia viena moderniausių Baltarusijoje sūrių gamykla. Gamyba kompiuterizuota, tad sūrių gamybos procese žmonių dalyvauja nedaug. Čia gaminama 28 aukščiausios klasės sūrių rūšys ir kelios sviesto rūšys. Vėlgi pabrėžiama, kad viskas gaminama tik iš savam rajone gaunamo pieno (tik žiemą jo įsivežama iš kitų rajonų). Pieną gamina 12 rajono žemės ūkio įmonių (kolūkių). Naujausias gamyklos gaminys – milteliai, gaunami elektrolizės būdu perdirbant išrūgas. Jie – vertingas priedas vaikų maistui ir kitur. Sūrių gamyklos įranga – vien importinė, vakarietiška. Pernai vasarą gamyklą aplankė prezidentas A. Lukošenka. Beje, gamykla įsikūrusi kaime ne atsitiktinai. Verslas, besikuriantis kaime, Baltarusijoje atleidžiamas nuo daugelio mokesčių.

Taip pat apsilankyta įmonėje „Verchnedvinsko rajono agroservisas“. Ši įmonė, sudaryta iš kelių anksčiau veikusių įmonių, remontuoja traktorius ir kitą žemės ūkio techniką, aptarnauja žemės ūkio įmonių fermų įrangą ir techniką, traktorių variklius, suremontuotus traktorius parduoda, gamina didelio pravažumo traktorius šlapioms pavasario dirvoms ir juos parduoda. Ant minkštų ratų besisupantis traktorius kainuoja 35 000 Lt. Įmonei vadovauja viršininkas, kuriam jau 75-eri metai.

Verchnedvinsko rajonas yra Latvijos, Baltarusijos ir Rusijos valstybių sandūroje, šiame rajone yra ir baltarusiška Ignalina, kurią aplankėme dar 2008 m. Rajono teritorija – 2140 km2, gyvena 24 000 gyventojų. Apie 40 proc. rajono teritorijos užima miškai. Karo metais Verchnedvinskas buvo beveik sulygintas su žeme, žuvo kas antras rajono gyventojas (iš viso apie 22 000 žmonių). Tad baltarusiai sako, kad jie ikikarinio gyventojų skaičiaus vis dar nepasiekė.

Važiuojant į Verchnedvinską nuo Kraslavos (Latvijoje) bandėm orientuotis pagal navigacinį kelrodį (GPS), tačiau, pasirodo, Baltarusijos toje sistemoje nėra (bent jau šio regiono). GPS mums nurodė į Verchnedvinską važiuoti per Vilnių, Medininkus, Minską.

Kitas euroregiono tarybos posėdis vyks 2013 m. gegužę Latvijoje, Riebinių savivaldybėje.

Autoriaus nuotr.