Ankstesniais metais, artėjant miesto eglės įžiebimo šventei, vilnijo niurnėjimas – eglę įžiebsim, o žiemos nėra, sniego – nė kvapo. Šiemet žiema, tarsi įsižeidusi, tokias kalbas nutildė. Sniego, vėjų ir šalčio drėbtelėjo iš peties ir dar pridėjo. Tad penktadienį Laisvės aaikštėje tvyrojo tikra Kalėdų laukimo nuotaika.
Šventę pradėjo merginų šou (visos jos – Vilniaus kolegijos menų fakulteto studentės).Jos šoko, dainavo ir susirinkusią minią tai daryti ragino. Tačiau ignaliniečiai vis dairėsi į tamsa apsisiautusią, kantriai rymančią ir laukiančią dėmesio gražuolę eglę. Kas ją įžiebs, kas švenčių šurmuliui ją pabudins? Žinoma, rajono ir miesto tėvai. Tad ant pakylos buvo pakviestas rajono meras Bronis Ropė, miesto seniūnas Valentinas Rumbutis ir netikėtas svečias – mūsų rinktas Seimo narys, kultūros ministras Šarūnas Birutis (to miesto eglių įžiebimo istorijoje dar nebuvo).
Miesto seniūnas visus pasveikino su artėjančiom šventėm, padėkojo už darbus ignaliniečiams ir ypač Liucijai Sabalienei, šiemet miestui padovanojusiai eglę (tiksliau – jos pusbrolį kėnį). Su puokšte sveikinimų ir linkėjimų atėjo ir rajono meras bei kultūros ministras. Jo žodžius (pažadą) kai kas ir ant ūso apvyniojo, nes Š. Birutis pažadėjo – kultūros Ignalinoje bus daugiau. Suprantant, kad ministras turi kalnus darbų ir rūpesčių, bet tik dvi kojas, todėl merginos padovanojo jam šimtakojį – didelį minkštą žaislą. Kad visur spėtų (taip pat ir Ignaliną dažniau aplankytų).
Tad eglė buvo įžiebta trijų vyrų – Šarūno, Bronio ir Valentino – valia. Šie rankom mostelėjo, abrakadabra pasakė – ir eglė nušvito, sutvisko. Netrukus padangę nušvietė ir fejerverkai, kurie virš galvų, tarsi džiaugdamiesi, griaudėjo, pokšėjo, čirškėjo.
Kai svarbiausias veikamas buvo atliktas, linksmybės vyko toliau. Šou merginos nėrėsi iš kailinių, kad tik šypsenos iš vaikų veidų nedingtų. Bet šokti, dainuoti ir žaisti greitai pabodo. Mat trūko dar vieno svarbiausio personažo, Kalėdų VIP personos – Kalėdų Senio. Šou merginos jį viliojo ir kvapais, ir garsais, kol pagaliau pasigirdo žirgo pasagų caksėjimas ir žvagulių žvangėjimas. „Senis atvažiuoja“, – nuvilnijo vaikų lūpomis. Ir išties, netrukus šalia aikštės sustojo ristūno traukiamas kinkinys (važnyčiotojas Juozas Repšys), kuriuo pas didelius ir mažus atvyko Kalėdų Senis (Romas Vilutis) ir nykštukė (Danutė Lisauskienė). Ši, pašviesdama žibintu, savo šefui kelią rodė link pakylos.
Toliau visas šurmulys sukosi aplink Kalėdų Senį, su kuriuo vaikai fotografavosi, stengėsi vis už raudonų kailinių skverno timptelėti. Senis greitai suprato to kibinimo prasmę. Taigi saldainių vaikams reikia! Tik jų turėta kur kas mažiau, nei vaikų burnų buvo. Tad gavę saldėsį iš Kalėdų Senio rankų džiūgavo, negavę – lūpą tempė. Gerai dar, kad Senio drūto ir aukšto būta, antraip būtų pargriovę vargšą. Toks galingas noras buvo saldainių gauti…
Taip svarbiausia rajono eglė nušvietė takus, atkėlė vartus į Kalėdas į Naujuosius metus.
Autoriaus nuotr.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!