Sakoma, kad socializmo gerbėjai gali būti patenkinti – dabar Lietuvoje minimali mėnesinė alga pakilo iki tūkstančio litų. Jie beveik teisūs, bet tik beveik. Tiesa, kaip ten būtų buvę prie socializmo, mes taip ir nesužinojome, nors ir buvo teigiama, kad jis jau sukurtas. Mat buvome mokomi, kad prie socializmo kiekvienas gaus pagal darbą, o kai bus sukurtas („pastatytas“) komunizmas – kiekvienam bus atseikėta pagal poreikius.

O beveik teisūs todėl, kad jeigu palygintume anuos laikus su šiais, jau gal galėtume sakyti, kad nuo Naujųjų pradėjome artėti prie komunizmo ar dar prie kažkokio galo: pagal poreikius dar nemokama, bet ir pagal darbą – jau ne.

Pakėlusi minimalią algą, valdžia tuo pat metu sumažino galimybes daugiau mokėti tiems, kurie dirba geriau ir sunkiau, kurie turi aukštą kvalifikaciją, tobulėja.

Kalbu visų pirma apie biudžetininkus, nes verslininkus valdžia užjautė – jiems tarsi bus leista padidintos minimalios mokėjimą kažkuriam laikui atidėti. Na, o valdžia pinigus, kurie galėjo būti skirti norintiems dirbti ir mokantiems dirbti sudėtingus darbus, dabar turės atiduoti tiems, kurie nieko nesugeba arba tingi dirbti. Žinoma, tą patį galima pasakyti ir apie verslininkus: „darbo užmokesčio fondo“ be galo neišpūsi.

Aišku, gražu yra kalbėti apie valdžios rūpestį siekti, kad visi gyventų oriai. Tačiau kodėl tai daroma kitų sąskaita? Jeigu tinginys gali gauti – ne uždirbti, o būtent gauti – beveik tiek pat, kiek tas, kuris ilgai ir sunkiai mokėsi, nemažai sumokėjo už savo mokslus ir dabar dirba daug ir sąžiningai, tai ar pastarajam derėjo tiek stengtis? Ar jaunimas, matydamas tokius dalykus, stengsis? Ir kas tada lauks Lietuvos ekonomikos?

Valdžia, tvarkiusi mūsų gyvenimą pastaruosius dvidešimt metų, taip ir nesugebėjo atpratinti mūsų nuo socialistinio tinginiavimo. Negana to, per tuos dvidešimt metų buvo labai sėkmingai išugdyta dykaduonių karta.

Kaip, kokiu būdu? Ogi matėme per televizorių, kaip po rinkimų, kai buvo paskelbta apie minimalios algos didinimą, keli vargšai bedarbiai aiškino, kad už tokius pinigus jie nedirbs. Štai jeigu minimali alga būtų padidinta iki dviejų tūkstančių, tada kitas dalykas, bet už tūkstantį jie dirbti neis.

Taigi aišku, dirbti neapsimoka, kai nedirbdamas gauni bedarbio pašalpą ir kitas išmokas, kurias sudėjus išeina net daugiau, negu gautum dirbdamas. Už tai turime būti dėkingi savo valdžioms – kol kas tik buvusioms. Ar ką nors pakeis dabartinė – sakysim, sumažinti pašalpas iki tokio lygio, kad gauti jas vietoj darbo neapsimokėtų?

Gal paklauskime kitaip: ar dabartinė valdžia norės prarasti tokį didelį būrį rinkėjų?

Ką čia tiek daug apie tokius linksmus dalykus, kaip pašalpų gavimas. Taip galima nusišnekėti iki aprašinėjimo, kaip linksmai tos pašalpos išleidžiamos. Geriau pakalbėkime apie liūdnesnius dalykus, tokius kaip įsigalioję Alkoholio kontrolės įstatymo straipsniai, draudžiantys prekiauti alumi didesnėse nei litro talpose ir stipresniu negu 7,5 procento. Kitaip tariant, „bambaliais“. Taigi ką žmonės gers?

Bet ir čia yra linksmų žinių. Kalbama, kad Europos komisija už tokį draudimą Lietuvai gali skirti baudą: mat visokie belgai ir kiti švedai nebegalės vežti į Lietuvą savo „bambalių“ ir taip bus nuskriausti. Taigi tokias įstatymo nuostatas reiktų atšaukti, taip bent jau mano Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė.

Vertėtų atkreipti dėmesį, kad mažųjų aludarių, kurie priešinasi šiems draudimams, interesais susirūpino ne kokio nors Teisės ir teisėtvarkos ar, galų gale, Ekonomikos, o būtent Sveikatos reikalų komitetas. Tas pats, kuris pirmiausiai turėtų rūpintis savo valstybės gyventojų sveikata. Po to taip ir norisi paklausti: o kas gali paneigti, kad gerbiamai D. Mikutienei už rūpestį aludarių gerove nebuvo sumokėta?

Bet ką čia klausinėsi. Juk D. Mikutienė iš tikrųjų rūpinasi tautos sveikata: kad ta tauta turėtų kuo tą sveikatą pataisyti.