Šiaip jau sakoma, kad sportas – tai sveikata. Ne per seniausiai viename portale perskaičiau, kad žmogui užtenka kasdien sportuoti (pasimankštinti) po keletą minučių ir jis bus sveikas. Na, dėl to labai abejoju. Ir dėl trukmės, ir dėl sveikatos. Dėl trukmės – raumenims išjudinti tikrai daugiau laiko reikia. O dėl sveikatos – tai sportuok nesportavęs, ateis laikas – atsigulsi ant nugaros. Arba paguldys. Tradicijos pas mus tokios, nors žmogus neretai būna pratęs ant šono miegoti, kaip jam patogiau būtų amžinam poilsiui, kažkodėl niekas neklausia, paguldo ant nugaros, ir ilsėkis.

Bet ką čia svarstysi, kiek reikia sportuoti, kad sveikatos prisidėtų. Specialistai dėl to iki šiol nesutaria. O štai dėl to, kad vadinamasis didysis, arba profesionalus, sportas sveikatos neprideda, daugmaž sutariama.

Taigi, didysis sportas šiaip jau vadinamas darbu, o per trumpą sportavimo periodą, kurio trukmė priklauso nuo sporto rūšies, įgytos ligos – profesinėmis. Skirtumas nuo darbe pasigautų ligų nebent tas, kad buvusiems sportininkams mokamos invalidumo pensijos paprastai yra mažesnės.

Išeitų, kad sportininkas per savo profesionalią karjerą – kai už darbą jam mokami pinigai, turėtų susikaupti šiek tiek atsargų tam atvejui, jeigu jis, tą karjerą baigęs, kito darbo nelabai galės dirbti. Štai čia ir prasideda problemos. Apie krepšininkus ar ledo ritulininkus, jeigu jie turi tai sporto rūšiai reikalingo talento ir užsispyrimo, jeigu neprasigeria, tada to pasiekia. Ne visi, žinoma, ne visi, tik geriausi. O štai kitų sporto šakų atstovai…

Pasakykite, kodėl, bent jau per radiją, mums pranešama apie visus Ričardo Berankio, pasaulinėje teniso kvalifikacijoje užimančio vietą kažkur antro šimtuko pradžioje, startus? O kodėl, kai plaukikas Giedrius Titenis pasaulyje užima šešioliktą vietą, apie tai kalbama kaip apie nesėkmę? Kodėl, kai kuris nors slidininkas ar biatlonininkė iš Ignalinos pasaulio taurės varžybose ar pasaulio čempionate finišuoja ketvirtame, penktame, šeštame dešimtuke, tai jau vadinama tragedija ir vos ne gėda Lietuvos sportui?

O kodėl mes visada išgirstame, kiek tūkstančių dolerių R. Berankis gavo už „sėkmingą pasirodymą“, ir niekad – kiek uždirbo kitų sporto šakų atstovai? Gėda pasakyti? Kodėl tokia nelygybė?

Na, o ką galima pasakyti, kai tiesiog laužomi sportininkų likimai? Štai Prezidentė Dalia Grybauskaitė nesuteikė Lietuvos pilietybės čiuožėjai Izabelai Tobias, ir ji bei jos partneris Deividas Stagniūnas negalės atstovauti Lietuvai Sočio olimpiadoje.

Viena iš dviejų pilietybės nesuteikimo priežasčių, kurias minėjo suteikti pilietybės nerekomendavusios komisijos pirmininkė ir kartu prezidentės patarėja Indrė Pukanasytė, buvusi ta, kad I. Tobias dar neišgarsino Lietuvos vardo, kita – kad I. Tobias dar neįsiliejo į Lietuvos visuomenę.

Štai taip. Aukštos vietos, kurias ši pora užėmė pasaulio čempionate, tai ne Lietuvos garsinimas. Tai ne, sakysim, R. Berankio pergalės. Jau nekalbu apie tai, kad Jungtinėse Valstijose ši „Lietuvos negarsinanti“ pora pas vienais iš geriausių pasaulyje vadinamus trenerius treniruojasi už I. Tobias pinigus. Tiesiog nėra reikalo, kad Lietuvai atstovautų kažkokia amerikietė. Dar kieno nors darbo vietą užims. Štai jeigu I. Tobias būtų fiktyviai ištekėjusi už D. Stagniūno – tada kitas reikalas, tada galima būtų buvę pasakyti, kad ji integravosi į Lietuvą. O sąžiningai – ne, jokiu būdu. Pas mus taip nepriimta.

Tarp kitko – gal atkreipėte dėmesį, su kokiu neigiamu nusistatymu, net su neapykanta, I. Pukanasytė kalbėjo apie I. Tobias? Gal moteriškė savų problemų turi? Bet kodėl tai gali suvokti kiti žmonės? 

D. Stagniūnas Sočio olimpiadoje Lietuvos vardo irgi negarsins – nėra Lietuvoje tokio lygio sportininkių, kurios galėtų čiuožti aukšto rango varžybose. Norėjau parašyti – taigi juk nečiuoš gerbiama… , bet čia, kaip sakoma, rašalas baigėsi. O tai, kad šiam čiuožėjui tai didžiulis praradimas, taip pat ir finansinis – kam tai rūpi? Ne krepšininkas, net ne tenisininkas…

Sportuokite, gerbiamieji. Gal sveiki būsite, ir visokios kvailos mintys apie kitus sportininkus į galvą nelįs.