Pernai spausdinome kai kuriuos buvusio KGB Ignalinos skyriaus dokumentus – raštus, ataskaitas. 1983 m. veiklos ataskaitoje yra sakinys: „Pagal penktą liniją, be minėtų objektų K. Žemėno ir R. Žvirblytės, profilaktinės poveikio priemonės taikytos RSO vairuotojui Juozui Zenkui, sutrukdžiusiam mitingui, skirtam aptarti TSKP CK gen. sekretoriaus pareiškimui…“.

Praėjusią savaitę netikėtai į redakciją paskambinęs ponas Juozas paklausė – ką ten mes apie jį rašėme, nes jam apie tai buvęs bendradarbis pasakė. Iš karto net negalėjome pasakyti – kada ir ką. Tik jam paminėjus tris raides „KGB“ ir peržvelgus rašytus rašinius, tapo aišku, kad ankščiau pacituotas sakinys buvo spausdintas 2012 m. rugpjūčio 31 d. numeryje. Ignalinietis J. Zenkus sutiko išsamiau papasakoti apie KGB ataskaitoje minimą incidentą. Susitikome.

„Tuomet dirbau autobuso vairuotoju tuometėje Ignalinos rajono statybos organizacijoje (RSO). Ryte darbininkus veždavau į kontorą, žvyro karjerą, vakare – atgal. Vieną dieną, kaip įprasta, darbininkus atvežiau iš karjero ir stabtelėjau prie kontoros. Dalis darbininkų gyveno Švenčionėliuose, tad juos reikėjo pavežti į geležinkelio stotį prie 17.20 val. išvykstančio traukinio.

Sustojus prie administracinio pastato, RSO partsekretorius Janutėnas sumanė surengti trumpą mitingą, kad jame darbuotojams perskaitytų kažkokį genseko J. Andropovo pareiškimą. Jis laikė mano „LAZ‘o“ duris, neleisdamas jų uždaryti, o autobuse sėdintys darbininkai ragino važiuoti, kad į traukinį suspėtų. Žiūriu, viena moteris ranka įsirėmus į autobuso duris itin pavojingoje vietoje. Jeigu Janutėnas atleis duris, jos užsidarydamos gali tai moteriai ir pirštus „nuraškyti“. Kas bus kaltas? Žinoma, vairuotojas. Duris partsekretorius išties paleido, bet ta moteris spėjo ranką patraukti net ne prieš sekundę, tiesiog prieš kokią sekundės dalį. Net prakaitas išmušė. Tuomet neišlaikiau ir aprėkiau partsekretorių. Kol mes rėkavom, visi išsiskirstė ir mitingas iširo. Janutėnas įširdo: „Dabar Sibiran važiuosi, aš saugumui parašysiu“. Ir parašė. Dar du darbuotojai po tuo raštu pasirašė. Vieną žinau kas, kitą tik įtariu pasirašius…

Apie tris savaites mane į saugumą kvietinėjo, kur kiekvieną kartą liepdavo rašyti tą patį – smulkią savo biografiją. Net nežinau, kiek kartų tą patį tekstą rašiau, jau ir atmintinai jį išmokau. O saugumietis Doviakovskis perskaito, meta atgal ir liepia vėl ir vėl rašyti. Gal manė, kad ką nors netyčia leptelėsiu, kas juos domintų. Pagaliau RSO man buvo surengtas draugiškas teismas. Kai jame papasakojau, kodėl užsipuoliau tąkart Janutėną, nuo manęs „atšoko“ ir daugiau į saugumą nekvietė. Tačiau gyvenimo darbe jau nebuvo. „Jojo“, kaip sugebėjo. Reikia padangų autobusui, išduoda tas, kuriomis draudžiama važinėti, kitų atsarginių detalių išvis negaudavau. Pagaliau neištvėriau ir išėjau. Gaila buvo išeiti, nes neblogą algą tiems laikams gaudavau. Tai ir visa istorija“, – baigė pasakojimą J. Zenkus.

Taigi, laikai buvo. Iš mažo darbinio konfliktėlio didelę politiką padarydavo. Juozas įsitikinęs, kad tuomet jam realiai trys metai lagerio grėsė. Bent jau tuo jam partsekretorius grasino. Antra vertus, Juozas mano, kad jis turėjo ir slaptų užtarėjų, kurie taip pat padėjo jam iš tos kvailos situacijos išsivynioti…

Autoriaus nuotr.