Praėjusių metų pabaigoje ignalinietė Rūta Gaižutytė grįžo iš antrosios ir paskutinės savo misijos Afganistano Goro provincijoje. Kapitonės laipsnį turinti, tačiau, kaip pati juokauja, generole tapti nesvajojanti, šviesiaplaukė mergina neslepia, kad jaučiasi lyg neseniai pradėjusi tarnauti, tačiau  pirmojoje misijoje per ataką žuvęs jos komandos narys, darbas su Goro provincijos gyventojais apvertė Rūtos gyvenimą aukštyn kojom. Tik būdama Afganistane karininkė sutiko tokius žmones, kurie, jausdami nuoširdumą, atvers duris svetimšaliams ir įsileis juos į savo šeimą. 

– Kada nusprendei, kad baigusi mokyklą nori studijuoti ne teisę, vadybą ar kitą populiarią specialybę, o nori būti karininke?

– Tai buvo dvyliktoje klasėje, likus kokiems trims mėnesiams iki mokyklos baigimo. Mano klasiokas ketino stoti į akademiją, daug apie tai kalbėjo, tad pasakiau, kad ir aš noriu pabandyti (šypsosi). Apie kariuomenę niekada nesvajojau ir negalvojau, ja nesidomėjau net iki atrankos į akademiją (Lietuvos karo akademija – aut. past.) Mane sudomino ir sužavėjo, kad tai profesija, kuri reikalauja veiksmo, judėjimo.

– Kaip reagavo tėvai ir draugai, kai sužinojo, kad ketini stoti į Karo akademiją? Dabar moterys karininkės stebina šiek tiek mažiau, bet anuomet turėjo būti geroka staigmena tavo artimiesiems.

– Niekam to labai neskelbiau, nes galvojau, kad nepraeisiu atrankos. Bet kai įstojau, buvo lengvas šokas visiems – pradedant mokytojais, treneriais, draugais… Tėtis džiaugėsi, nes sūnaus juk neturi (kvatoja). O mamai buvo šiek tiek streso, tačiau jie žinojo, kokia užsispyrusi esu. Tad geriau man neprieštarauti, nes gali būti tik blogiau (šypsosi).

– Kai įstojai, nebuvo kilusi mintis: „Velnias, gal be reikalo?“

– Kadangi akademijoje mokslai prasideda anksčiau, nei visur kitur, galvojau, kad pabūsiu tuos kelis mėnesius ir žiūrėsiu. Nepatiks – eisiu lauk, bandysiu kitur. Šiek tiek nerimo buvo, visgi tai ne mergaitiška specialybė ir nėra paprasta… Gąsdino ir žodis karantinas, kuriuo vadino pirmus kelis mėnesius akademijoje.

– Ką veikėte tuos mėnesius?

– Iš pradžių mus su viskuo supažindino – kas ir kaip vyksta rikiuotėje, ką veiksime vėliau. Iš pradžių akademijoje dėstomi teoriniai dalykai, o paskui daugiau nei mėnesį praleidome miškuose, kur išmoktus teorinius dalykus atlikome praktiškai.

– Viskas vyko taip, kaip rodo filmuose, kai jaunieji kareiviai ropoja pažeme, irdamiesi alkūnėmis?

– Taip, viskas taip ir būna (juokiasi). Tai buvo labai geras laikas. Jei per teorinius dalykus ir rikiuotes galvojau, kad gal čia ne mano vieta, tai miškuose aš labai atsigavau. Buvo sunku, bet šie išbandymai parodė ne tik mano, bet apskritai žmogaus galimybes. Supratau, kad čia tikrai mano vieta.

– Nors mūsų visuomenė tikrai šiuolaikiška, tačiau nesumeluosiu sakydama, kad vyrauja nuomonė, jog moteriai kariuomenėje – ne vieta…

– Taip, šis stereotipas dar yra. Iš dalies žmonės yra teisūs. Taip, tai yra ne moteriška, tu niekada nebūsi tokia stipri, kaip vyras, bet yra pozicijų, kuriose moterys puikiai vadovauja. Manau, tai daugiau asmenybės klausimas. Mūsų užduotis nėra įrodyti, kad visuomenė klysta, mūsų užduotis gerai atlikti užduotis, kurias mums patiki.

– Studijuojantys karo akademijoje yra ruošiami karui, tačiau kai kurie klausia, kam reikia karininkų, jei pas mus karo tikrai nebus.

– Karo sąvoka vis labiau keičiasi. Dabar valstybės neturi sienų, tai įrodė Rugsėjo 11-osios įvykiai. Tokie žodžiai, kaip terorizmas, sienų neturi, todėl niekada nežinai, kada būsi paliestas. Šiuo metu mes daugiau esame ruošiami darbui su sąjungininkais, su NATO. Mes remiame jų misijas, jie remia mus, žinome – jei kas nors atsitiktų, jie mums labai padėtų.

– Praėjusių metų pabaigoje grįžai iš misijos Afganistane. Kelinta tai buvo misija?

– Antra. Pirmoje buvau 2008 m., labai greitai po to, kai baigiau akademiją. Abu kartus buvau Goro provincijoje, tik skirtingose pozicijose.

– Kokios buvo tavo užduotys?

– Pirmą kartą vykau kaip viešųjų ryšių karininkė, dirbau su vietos, Lietuvos ir NATO žiniasklaida. O dabar dirbau su vietiniais žmonėmis. Tai buvo superinė misija, įgavau labai daug patirties. Visas pasaulis apsivertė aukštyn kojomis.  

– Kaip viskas atrodo nuvykus ten, į Afganistaną?

– Labai daug lemia pasiruošimas. Mes tam esame ruošiami ilgą laiką, todėl Afganistanas trumpam persikelia čia, į Lietuvą. Yra įrengta bazė, kuri anksčiau buvo Klaipėdoje, o dabar ji yra Kazlų Rūdoje. Ten netgi atvežta smėlio, kad būtų kuo panašiau į sąlygas Afganistane. Tų dulkių ir smėlio audrų čia nesukursi, bet pasiruošimas duoda labai daug. Čia netgi viską parodo aštriau, tad ten nuvažiavęs šiek tiek nusiramini. Kalbant apie pavojus, žinai, kokie jie gali būti. Taip pat labai svarbu pasitikėti savo kolegomis.

– Ar tavo pirmoji misija buvo sėkminga?

– Buvau vienintelėje misijoje, kurioje žuvo mūsų kareivis. Krikštas neblogas… Tai įvyko vos mums atvažiavus. Todėl sunkiai įsivažiavome, buvo nelengva pasitikėti vietiniais, juolab, kad tai buvo mano pirmoji misija, buvau žalias grybukas (šypsosi).

– Kai žuvo tavo kolega, ar nesinorėjo visko mesti ir važiuoti lauk iš Afganistano? Juk ir tu galėjai netekti gyvybės.

– Pasikartosiu, mes esame labai stipriai ruošiami tam, kas gali atsitikti. Tuo metu tikrai buvo nesmagu, labai pergyvenau dėl to žmogaus, nes jau buvome spėję susipažinti, bet mano mintys sukosi apie tėvus ir tuos, kurie yra likę čia. Kaip jiems reikės tai ištverti? Mes čia, mes žinome, kad vienas kitu pasitikime, kad mes viską atlaikysime.

– Ar tada susiskambinai su savo artimaisiais? Jie neprašė tavęs grįžti namo?

– Aš labai didžiuojuosi savo tėčiu, kuris mane palaikė. Tiems, kam buvo sunku ištverti, buvo leista grįžti į namus, tačiau aš tėčiui pasakiau, kad negrįšiu. Jis tam pritarė. Sakė, jog man patikėta misija, tad turiu likti čia. Pats svarbiausias dalykas misijoje – artimųjų palaikymas. Tai yra kertinis akmuo. Jei namuose viskas gerai, tai tie pusė metų nesunkiai praeis. O jei namuose bent kačiukui ar šuniukui negerai, pradedi jaudintis. Todėl ir artimieji yra savotiškai ruošiami. Yra išleisti keli leidiniai, vyksta susitikimai su psichologais, Lietuvoje lieka grupė, kuri bendrauja su šeimų nariais. Jie nėra palikti vieni. Aš visada sakiau, kad artimieji, likę čia, atlieka didesnę misiją, nei mes.

– O kokia buvo antroji misija? Kada iš jos grįžai?

– Grįžau lapkričio 23 d., per Lietuvos kariuomenės dieną. Važiavau su Alytaus kariais. Kadangi jie mane pažinojo, paskambino ir pasiūlė važiuoti. Manau, kad vieną kartą išvažiuoti į misiją yra užtektinai, tačiau kai kviečia prisijungti, sako, kad jiems tavęs reikia, nėra kaip atsisakyti. Juolab, kad ir priežasčių, tokių, kaip šeima ar vaikai, nėra.

– Šioje misijoje turėjai galimybę bendrauti su vietiniais, kokie jie, kaip jie gyvena?

– Misijos pabaigoje supratau, kad šiuos žmones įsimylėjau. Kai kurie sako, kad jie žiūri į akis, sako viena, o už akių daro kita. Galbūt, bet Lietuvoje nežinau nei vieno žmogaus, kuris jausdamas, kad viską darai nuoširdžiai, taip įsileistų į savo namus ir šeimą. Jie yra nagli, visada vėluoja, į akis sako viena, už akių – kita, bet jei tu esi jo namuose, jis niekam neleis tavęs nuskriausti. Jie priima pagalbą, tačiau per tuos metus, kurie prabėgo nuo pirmos mano misijos, jie pasikeitė – jie ne tik priima pagalbą, bet ir stengiasi patys kažką daryti. Jei anksčiau ateidavo ir sakydavo, pavyzdžiui, kad jam reikia plytų ar molio namui statyti, dabar ateina ir sako, kad jam reikia patarimo, ką galėtų padaryti, kad gautų plytų namui pasistatyti. Todėl mes stengiamės nebeduoti to, kas yra apčiuopiama, o stengiamės duoti žinių, mokslo, juos pačius įtraukti į veiklą. Labdarą, kurią galėtume išdalinti, paprastai mes duodavome kaip apdovanojimą už kokią nors veiklą. Mūsų, lietuvių, provincijos atkūrimo grupė yra sulaukusi labai daug gerų žodžių iš užsienio partnerių, nes mes nei gauname, nei išleidžiame tiek pinigų, kiek gauna kitos valstybės. Lietuviai niekur neprapuola (juokiasi). Iš mažos smulkmenos mes kažką padarome.

– Ar tada nepagalvoji, kaip gerai mums čia, Lietuvoje?

Kai grįžau iš pirmos misijos, Lietuvoje pirmą kartą buvo ištartas žodis krizė. Krizė? Kur? Lietuvoje? Kai nueini į parduotuvę, o ten visko pilna ir gali bet ką išsirinkti? Yra nutiesti keliai, nereikia 10 km važiuoti 12 valandų. Kur krizė? Atrodo, kad mes kartais perspaudžiame kažko neturėjimą ar norėjimą kažką turėti. Buvimas ten pakeitė mano vertybių sistemą. Pas juos vertybės yra visiškai kitos. Jeigu mes girdime, kad žmogus kažką padarė dėl pinigų, pas juos visa tai vyksta dėl šeimos ir religinių dalykų. Jei afganistaniečiui pasakytum, kad aš iš tavęs atimsiu visą tavo turtą, jeigu tu kažko nenužudysi, tai jis pasakys – pasiimk! Bet jei pasakysi, kad nužudysi jo šeimos narį…

– Kaip tu pati pasikeitei nuo tada, kai dar tik stojai į akademiją, iki dabar, kai jau esi dvi misijas Afganistane atlikusi karininkė?

– Aš įgijau pasitikėjimo savimi, nes žinau, kad žmogaus galimybės yra begalinės. Supratau, kad ir ką bedaryčiau, net jei tai būtų ir popierinis darbas, reikia įdėti dalį savęs ir tada viskas bus gerai. Kad ir kur einu, kad ir ką darau, viską darau iš širdies. To mane išmokė tarnyba, misijos, darbas su kariais ir civiliais žmonėmis.

Nuotraukos iš asmeninio R. Gaižutytės albumo