Mes vėl turėsime reformų. Štai sveikatos ministras Vytenis Andriukaitis nusprendė reformuoti sveikatos reformą. Būtų sveikintinas dalykas (jeigu žodį „sveikintinas“ priskirtumėm arčiau sveikatos), tik pirmieji ministro ketinimai kai kam atrodo keistoki.

Štai, kaip sako žiniasklaida, ministras teigia, kad privačioms gydymo įstaigoms reikėtų palikti tik tokį gydymą, kokio valstybinės nesiūlo. Nekalbėdama apie savo simpatijas privačioms ar valstybinėms poliklinikoms,  vis dėlto nesuprantu, kaip čia išeis: privatiems gydytojams, kurie už gydymą gauna iš ligonių kasų ir todėl iš pacientų pinigų neima (ar bent jau sako, kad neima), sakysim, peršalimo ligų gydyti jau nebeleis?

Manykim, kad tokie reformos reformavimai atsirado dėl žiniasklaidos nesuvokimo, apie ką V. Andriukaitis kalbėjo iš tiesų. O štai dėl vieno pakeitimo, jeigu jis tikrai toks bus, ministrą iš anksto galima pagirti. Dabar būna, kad valstybinėje poliklinikoje gydytojas pataria nueiti į mokamą gydymo įstaigą, girdi, ten geresni specialistai, o nuėjęs pamatai „geresnį specialistą“ – tą patį gydytoją.

Gal ne visiems yra tekę pakliūti į panašią situaciją, bet faktas, kad dviejose darbovietėse dirbantys gydytojai, pasitaiko, tokiu būdu vilioja iš pacientų pinigus.

Tai štai, V. Andriukaitis žada, kad gydytojams bus uždrausta dirbti vienu metu ir valstybinėje, ir privačioje gydymo įstaigoje. Gražu būtų, bet kažin ar taip bus. Ne todėl, kad ministras to nenorėtų, o todėl, kad toks žmogaus pasirinkimo teisės suvaržymas Briuseliui gali nepatikti. Juk esame sėkmingai įstoję į Europos Sąjungą, todėl nuo mūsų ministrų mažai kas priklauso.

O štai chirurgijos skyrius į rajonų ligonines V. Andriukaitis gal ir sugrąžins. Tiesa, jis žada, kad tuose skyriuose bus daromos tik planinės operacijos. Taip sakant, vieną ar du kartus per savaitę, čia jau priklausys nuo to, kiek operuotinų pacientų surinkta, į rajono ligoninę atvažiuos chirurgų brigada iš tos ligoninės, kurioje operacijos daromos nuolat (į Ignaliną, matyt, iš Visagino ar iš Švenčionių), padarys operacijas ir važiuos namo.

Žmogui tarsi ir geriau bus: ir pačiam važiuoti arčiau bei patogiau, ir artimiesiems lankymas patogesnis. Tik štai kokia mintis atsiranda: kaip bus dėl priežiūros? Šiaip po operacijos chirurgas dar ne vieną kartą aplanko, pasižiūri, kokie reikalai, o kas žiūrės tokioje ligoninėje, į kurią chirurgai tik kartą per savaitę atvažiuos?

Jei atsiras tokia tvarka, kokią siūlo V. Andriukaitis, Ignalinoje daugiau žmonių turės darbo, nes pooperaciniams ligoniams ir seselių reikės, ir slaugių, ir kitokio, taip sakant, aptarnaujančio personalo. Čia gerai. Tačiau ar apsimokės laikyti rajonų centruose operacinius skyrius? Sakysim, dabar toks skyrius turi gerą įrangą, tačiau ji netruks pasenti, atsiras naujų, tobulesnių prietaisų, ir ar nelabai turtinga valstybė išgalės aprūpinti jais visus rajonus, dar turint galvoje, kad skubioms operacijoms ligoniai bus vežami kažkur kitur.

Tikėkimės, kad ministrui bus suskaičiuota, kiek kas kainuos ir kas yra svarbiau. Bet štai apie vieną dalyką, kuris kiekvienam susirgusiam žmogui yra kur kas svarbesnis už visas kitas problemas, liečiančias privačias ir neprivačias gydymo įstaigas ar chirurgijos skyrius, V. Andriukaitis kol kas nešneka: apie greitąją medicinos pagalbą.

Dabar tvarka tokia, kad „greitukę“ reikia per Uteną kviestis. Jau girdėjome nusiskundimų, kad uteniškiai „daktarai“ jų pagalbos besišaukiančiam ligoniui siūlo pačiam pasigydyti.

Taigi, vietiniai saviškių bėdas geriau žino, o Utenoje, matyt, tai nelabai rūpi. Atrodytų, štai ką pirmiausia reikėtų tvarkyti ir keisti, štai kam pinigų nereikėtų gailėti.

Tokia negera mintis į galvą ateina: pinigai „greitukėms“ į rajonus išeis, o kai, sakysim, chirurginiams skyriams kokios nors aparatūros reikės – čia jau bus galima per Vilnių pirkimą organizuoti, vadinasi, ir „otkato“ tikėtis galima. Taigi tai svarbiau negu ligoniai.

Bet pažiūrėsim, kaip čia bus. Ministras dar tik pradeda dirbti, gal reformavimas dar ne visas reformas apėmė. Be to, iš Vilniaus, kaip visada, blogai matyti, kas rajonuose darosi.