Skip to content

Senoje sodyboje – senosios lietuvių kartos žmogus

Lina RAGINYTĖ

Riedant vingiuotu keliuku nuo Rimšės link Ignalinos, pro šalį pralekia dešimtys sodybų. Vasarą jos – pasipuošę gėlių žiedais, rudenį – margaspalvių klevų lapais, pavasarį – vyšnių žiedais, o žiemą, apsigaubę sniego patalu, paslaptingai pučia iš kamino dūmą ir kvieste kviečia pakeleivį užsukti. Vienoje iš tokių sodybų Taujūnuose gyvena ir mūsų pašnekovas Petras KAMARAUSKAS.

Gimtinės patrioto dvasia

Sodyba, regis, įprasta, bet joje gyvenantis žmogus – ypatingas. Savo nesavanaudišku mąstymu, atvirumu, nuoširdumu ir paprastumu. Tai senosios tikrų lietuvių kartos atstovas, neapnuodytas išsikerojusio ir iš mados norma virtusio chamizmo. Štai todėl užvaldytiems puikybės, neapykantos, pavydo ir arogancijos šiuolaikiniams tautiečiams tokie žmonės atrodo keistuoliai, nes jie nemoka veidmainiauti ir kartais net tampa piktavalių užgauliojimų ir paniekos objektais. Šiais visuotinio chamizmo laikais širdimi kalbantis žmogus – tikra atgaiva sutiktajam.

Kadaise, vos už kelių kilometrų nuo dabartinių Taujūnų, gyveno Kamarauskų šeima, auginusi tris sūnus: Juozapą, Kazimierą ir Bronių. Bronius, sukūręs šeimą toje pačioje sodyboje, sugyveno penkis vaikus: Algį, Antaną, Petrą, Onutę ir Genutę. Ūkiškai gyvenę Kamarauskai sugebėjo ir vaikus išmokyti darbštumo, atsakingumo, įskiepyti meilę gimtajai žemei bei artimam.

Alviškių kaimo sūnus

Iš gimtųjų Alviškių Petras 1966 m. išvyko atlikti privalomosios karinės tarnybos. Trejus metus jaunuolis tarnavo Karinių oro pajėgų priešlėktuvinės apsaugos rinktinėje Gorkio mieste. „Puikiai sugebėdavau atlikti patikėtas užduotis, todėl armijoje manimi pasitikėjo ir gerbė net vadai. Anksčiau vykstant namo dėl motinos ligos, vienas iš vadų tada pasakė: „Mama, tik pamačius tave, iškart pasveiks“.

1969 m. grįžau jau į naujus namus. Atliekant tarnybą, tėvus iš senosios sodybos, kaip ir kitus žmones, iškėlė melioracija ir „suvarė“ į vieną kaimą. Taip mes atsidūrėme Taujūnuose. Pradėjau dirbti, išsikėliau gyventi į Ignaliną, sukūriau šeimą, deja, nesėkmingai, po 20 metų, sulaukęs vaikų brandos, išsiskyriau su žmona, nes nesutapo mūsų požiūriai į šeimą. Netrukus abu sūnūs, Arūnas ir Remigijus, sukūrė šeimas, patys augina sūnus. Vyresnėlis dirba tolimųjų reisų vairuotoju, todėl matomės retokai, o štai jaunesnysis – vis šalia sukasi. Jis labiau prie giminės šaknų šliejasi“, – atvirauja pašnekovas.

Taujūnai–Egiptas

Jau 20 metų, kai Petras vėl grįžo į kaimą. Iš pradžių gyveno su broliais, jiems išėjus į amžinybę, namuose liko vienas. Na, gal ir ne visai vienas. Jam nuobodžiauti neleidžia šuo, katinas, dvi ožkytės ir 5 vištos. O vasarą Petras sukasi daržuose, prižiūri gausiai žydinčius gėlynus.

„Nuo jaunystės dirbu visus darbus. Man niekada nereikėjo prašyti pagalbos pas kokį nors meistrą. Moku tiek vyriškus, tiek ir moteriškus darbus, kad jau jie taip skirstomi. Kai gyveni vienas, reikia viską mokėti – tarnaitės juk nesamdysi, tad ir kojines pats nusimezgu, ir pasisiuvu, ką reikia, gaminu ir visus kitus buities darbus atlieku pats, nors… Su visais kaimynais gyvenam draugiškai, bet su viena gyvenom kur kas draugiškiau maždaug 10 metų. Gyvenom lyg ir drauge, bet skyrium. Neseniai sužinojau, kad nebesu draugas, nes, matyt, skirtingai žiūrėjome į mudviejų santykius, o tiksliau – turėjome skirtingus lūkesčius. Dar užpernai mudu, kaip artimiausi draugai, savaitę atostogavom Egipte (kelionei įkalbėjo ir greit organizacinius reikalus sutvarkė mano sūnus). Dabar yra taip, kaip yra“, – juokiasi pašnekovas.

Vairuotojo duona

„Visą gyvenimą, nors ir keliose įmonėse, dirbau vairuotoju. Darbo stažas – 38-eri metai, o automobilį vairuoju jau 40 metų ir nė karto dėl jokių priežasčių nebuvau praradęs vairuotojo pažymėjimo. Esu drausmingas vairuotojas. Ilgus metus išdirbęs, pažinau daug įvairių žmonių, pamačiau įvairių vietovių, kuriose šiaip gal niekada ir nebūtų tekę pabuvoti. Vairuotojo darbas turi nemažai privalumų“, – apie gan sunkų ir atsakingą darbą kalba Petras.

Krašto geradarių gretose

Kiekvienas kraštas turi savo geradarių būrį. Mūsų pašnekovas Petras savo nesavanaudiškais darbais taip pat papildė nusipelniusiųjų kraštui sąrašą. Dar 1988 m. šviesios atminties Perto brolis Algis iš Grybėnų atvežė ąžuolą, o Petras, jį apdorojęs, tais pačiais metais mirus broliui, jo vardu Taujūnų kapinėse pastatė kryžių. Kryžių pašventino tuometis parapijos klebonas Edmundas Paulionis. Kryžius tebestovi ir dabar. Beveik po metų Petras sugalvojo, jog tose pačiose kapinėse reikia atstatyti sušniukusią ir apgriuvusią senąją koplyčią. „Koplyčia buvo trijų aukštų, o ant viršaus – gandralizdis. Mačiau, jog ji bet kada gali pavirsti sutęšusios medienos krūva. Kadangi dirbau tuometinėje RSO (rajono statybinė organizacija), nesunkiai susitariau dėl krano. Vyrai greit nukėlė tai, kas buvo likę, na o tada visi kiti darbai, betonavimas, medienos pjovimas, vežimas, kalimas ir vėl kranu užkelta nauja koplytėlė. Paskui apskardinom, o a. a. Česlovas Lazdinis ir Ignotas Gluchovas ją nudažė (maždaug prieš dešimtmetį koplyčią perdažė seniūnijos siųsti žmonės, idėją subrandino daugėliškietė Janina Petrauskienė, o lėšų dažams skyrė to paties kaimo gyventoja Melanija Mačiulienė – aut. past.). Tais pačiais metais apžiūrėjęs kitų kapinių vartus, Gervėčiuose (Gervėčių kraštas yra savitas lietuvių etninis regionas dabartinės Baltarusijos teritorijoje) pasigaminau tokius, kokių norėjau, ir parsivežiau. Niekieno nestumiamas ir nesiekdamas jokios padėkos. Aš tiesiog norėjau, o svarbiausia – galėjau tai padaryti“, – sako Taujūnų krašto metraščio žmogus.

Tikro Žmogaus širdis

Kiek bekalbėtum su Petru, su kiekvienu sakiniu vis labiau juo žaviesi, nes supranti, jog tai Tikras Žmogus, nebijantis būti atviras, o gal nemokantis veidmainiauti. Tėviškėje Petras dar turi 3 ha žemės. Nuolat lanko tą vietą, pasidžiaugia vis į viršų besistiebiančiais medžiais. Prieš pora dešimčių metų jis pasodino ten 12 beržų, liepą ir ažuolą, namo vietoje – pušų, o žemės ribą pažymėjo 120 eglaičių. Išlydėdamas tėvuką į paskutinę kelionę, jo kapui užpilti Petras atvežė gimtosios Alviškės žemės, persisunkusios tėvo prakaitu. Ginti Tėvynės, nusiteikęs, jei reikia, ir mirti, Petras važiavo ir lemtingąjį 1991 m. sausį. „Kol važiavau, buvau ryžtingai nusiteikęs, bet pradėjus važiuoti tankams, kaip šaindien atsimenu, ir širdis, ir keliai uždrebėjo. Pamenu, kažkas iš mūsiškių surėkė: „Bėgam, Petrai“. Bijojau, bet niekur nėjau, kol neatšaukė mūsų visų iš ten“, – prisimena pašnekovas.

Žinau, kad kažkam tai tebus tušti ir bereikšmiai darbai, bet žinau, jog tikrai yra tokių, kurie didžiuosis ir džiaugsis, galėdami paspausti šiam žmogui ranką ar tiesiog kilstelėti ją šypsodamiesi akimis ir širdimi.

Auotrės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *