Skip to content

Daugėliškėnai nori nedaug: tik gyventi ramiai, gražiai ir oriai

Lina RAGINYTĖ

 

Kai supranta žmogelis, kad jį kvailina, jaučiasi šimtąkart blogiau. Nežino – ar pykti, ar atsakyti tuo pačiu, o gal surasti teisybę ir… pateikti ją kvailinančiam ant lėkštutės su visais pagardais? N. Daugėliškis jau senokai pateko tarsi į „Bermudų trikampio zoną“ ir niekaip negali iš jos išsivaduoti. Čia vyksta tokie mistiniai reiškiniai, kad gyvenančiam šiame miestelyje pradeda atrodyti, jog pasaulio pabaiga visai čia pat. Gal ir neatrodytų, jei neturėtų TV, neskaitytų laikraščių, kuriuose rašoma apie Ignalinos kraštą, neišvažiuotų svetur. Nemanykite, kad čia gyvenantys žmonės laukia keptų karvelių ar gulbės pieno. Jie tikisi elementarių paslaugų, kurias turėtų atlikti jų pinigais išlaikoma vietos valdžia.

Kitur

„Ryte nubundi, pasižiūri pro langą – žibintų šviesoje žmonės pluša, kasa sniegą nuo šaligatvių, Vidiškių seniūnijos traktorininkas valo aikšteles. Skubi į darbą. Privažiavęs prie posūkio į N. Daugėliškį, bijai sukti iš kelio – amžiais nevalyta. Iš mašinos išlipus, kišenėje iškart ieškai žibinto, nes tamsu, kaip pragaro prieangyje. Vakare – tas pats. Vidiškėse visą laiką šviesa dega iki 22 val. Nepamenu, kada čia buvo tamsu“, – teigia vidiškietė, dirbanti N. Daugėliškyje.

„Išpėdini iš Daugėliškio ryte, kaip iš kokio urvo, o nuvažiuoji į Ceikinius – miela malonu. 7 val. ryto žibintai dega, žmonių – kaip skruzdėlių. Visi juda, bruzda – ir miestelyje, ir kiemuose kasa, šluoja sniegą nuo šaligatvių“, – tvirtina daugėliškėnas, dirbantis Ceikiniuose.

„Kalbėjome su Ceikinių seniūnu Juozu Velička. Pasiguodėm, kad labai mus krizė spaudžia, o jis atsakė, kad ir jį spaudžia, bet jis sugeba susitvarkyt su tuo, kas yra: ir keliams, ir šviesai, ir koncertams, ir kitkam padalina“, – pasakoja Ceikiniuose viešėjusi daugėliškietė.

Pas mus, Daugėliškyje

„Kur pažvelgsi – krūmai, apleistos griuvenos, išdaužytais langais, ir jūra bambalių. Kur žaisti vaikams? Prie kompiuterio negali vaiko visą dieną laikyti, o išėjus į gatvę, belieka landžioti po tuos griuvėsius. Vaikai juk smalsūs. „Raudonoji“ – avarinės būklės, miestelyje pilna negyvenamų namų, kurie paversti landynėmis. Nei kokio parkelio, nei suoliuko miestelyje nė vieno nėra, net ir šiukšliadėžės niekur neišvysi. Tad vaikai, suvalgę saldainius ar traškučius, ir meta popierius, kur papuolė. Bent senoliams galima būtų suolelį kokį suręsti. O mūsų skelbimų lenta!..

Čia gali vardint ir vardint, bet ar gi kam nors tai rūpi? „Vieni seniūnui viską pasako, jūs net per spaudą viską išdėstot, bet kaip buvo betvarkė, taip ir yra. Na, gal kiek spaudos ir privengia. Bet kur tai matyta, kad seniūnas galvot ir dirbt pradeda tik paskaitęs laikraštį? Tai taip ir badysim pirštu, kad reikia tą, reikia aną padaryti?“, – svarsto kelias atžalas auginanti daugėliškietė.

Tai tik trupinėlis liūdnų pastebėjimų. Bet būtent tai matydamas žmogelis supranta, kad jį kažkas kvailina. N. Daugėliškyje miestelio gatvės nevalytos jau beveik dvi savaitės, o šviesos užsidega tik po pokalbių su seniūnu Juozu Paukšte ir savivaldybės administracijos direktoriumi Rimantu Mačiu. Tiesa, pagrindinę gatvę, besidriekiančią keliu N. Daugėliškis–Rimšė, kuri priklauso Ignalinos kelių tarnybai, dabar jau reguliariai prižiūri ir valo jie patys. Jei ne Ignalinos kelių tarnyba, tai apskritai niekas niekur iš miestelio neišvažiuotų. Bet yra ir daugiau gatvių. Ten žmonės jau praėjusį savaitgalį buvo įkalinti. Šeštadienio rytą, kad sulauktų pienovežio už Daugėliškio, Radeikiškės kaime įsikūręs ūkininkas Romas Luneckas pats savo technika visą gatvę nuo ūkio palei bažnyčią išvalė ir dar kleboną Joną Kardelį iš vėpūtinių išgelbėjo. Sekmadienio popietę Ignalinos kelių tarnybos darbuotojas Algis Kardelis, grįždamas iš darbo (kelininkai – ne dievai, dirba ir savaitgaliais, kai reikia), dar vieną kelių šimtų metrų gatvelę brūkštelėjo, kad žmonės pirmadienio rytą į darbą galėtų išvykti. Ketvirtadienio vakarą AB „Imeda“ parduotuvės vedėja Jūratė iš keblios padėties, susidariusios dėl eilinio seniūno taupymo ne ten, kur reikia, išvadavo moterį su vaikučiu – vėl nedegė šviesa, tad pavežė iki namų. Už tai jai labai esą dėkingi.

Žmonės gelbsti vieni kitus. O vietos valdžia tik šiaip – džiugina savo buvimu šalia… Seniūnas J. Paukštė kuo ramiausiai paaiškina, kad jis naktimis ir savaitgaliais nedirba, ir nežino, dega Daugėliškyje šviesos kada nors, ar ne. Prieš tai jį pavadavęs seniūnas sakydavo, kad jis čia negyvena ir jam čia niekas nerūpi. Ir apskritai, dabar – krizė, visiems blogai, visko trūksta, lėšų nėra. Kurui nėra, šviesai nėra, kultūrai nėra. O kam tada yra? Kad krizė ir trūksta lėšų, teigė ir savivaldybės administracijos direktorius. Bet kur ta krizė?.. Apsidairai ir pamažu aiškėja, kad krizė veši tik N. Daugėliškio seniūnijoje. Kitose seniūnijose ir keliai prižiūrimi, ir šviesa žmonės džiaugiasi, ir renginiai turtingi. Štai Vidiškėse, tarkim, seniūnijos traktorininkas plušėjo ir sekmadienį, vaduodamas miestelį iš sniego gniaužtų.

Ir seniūnaitis pyksta

Sekmadienio popietę apie slankiojančią krizę ir nevalytus kelius kalbėjome ir su seniūnaičiu Algiu Cicėnu. „Labai blogai. Nežinau, kas čia yra su tais mūsų keliais. Pirma bėda buvo, kad traktoriaus nėra. Nupirko. Dabar bėda, kad kuro nėra. Tai kur tas kuras? Kodėl kiti turi, o mes neturim? Niekaip nesuprantu. Reikia klausti mero, kodėl taip skriaudžia N. Daugėliškį? Dabar šitaip apleido kelius, kad seniūnijos traktorius jų „nepaims“. Reikėjo kasdien pasnigus pravalyt ir nebūtų bėdų. Seniūnijos traktorininkas savaitgaliais visada neva kažkur išvažiavęs būna. Aš niekada neatsakau ir savo technika padėt visada galiu, tegul tik įpila man kuro ir – problemos nebus. Dar man labai įdomu, kur mūsų „viešieji“? Pas ką tas sąrašas? Kada gi jie kur dirba, jei jų niekur nesimato. Visur yra, o pas mus nėra. Šitiek darbo, o dirbti nėra kam. Atvažiuos meras – kelsim klausimą“, – sunerimęs ir seniūnaitis A. Cicėnas.

Oi, keista ta krizė Daugėliškyje…

Žmonės sako, viską suprastų ir pateisintų, bet kai taip akivaizdžiai kvailinami, pyksta net ir kai kurie seniūnijos darbuotojai. Tokia padėtis seniūnijoje, o štai socialinei darbuotojai Elvyrai Palubinskienei seniūnija, nupirkus jai namą, viduje atliko kapitalinį remontą nuo grindų iki lubų, aprūpino malkomis, o už baudas dirbantys viešuosius darbus sukapoja jai tas malkas, už papildomą pakelį labdarinių kruopų visuomenei naudingą veiklą atliekanti moteris aprauna dilgėles, daržus ravi. Minėta socialinė darbuotoja, pasak rajono savivaldybės Socialinės paramos ir kaimo reikalų skyriaus vedėjos Natalijos Truchinos, gauna atlygį. Tai kaip čia suprasti? Na, tebūnie, tegul gauna, tegul ravi. Niekas nesijaudintų dėl to, jei Daugėliškyje viskas būtų sutvarkyta (bent ne blogiau, nei kitur), gyvenimas virte virtų. O dabar?!.

Viena gatve rūpinasi vienas, kita – kitas, ūkininkas R. Luneckas, ant traktoriaus ratų grandines  uždėjęs, ledus skaldo. O seniūnija, žinoma, teigs, kad gatves ji prižiūri. Kuro nėra? O redakcijai žinomi žmonės pasakoja: „Kai atveža vairuotojas 3 kuro bakus po 20 l ir dar vieną, to vieno galima atsisakyti. Kai atveža miškų urėdija 3 miškovežius malkų ir dar vieną, to vieno taip pat galima atsisakyti. Va, kiek būtų sutaupyta! Mat tas „dar vienas“ vis tarsi kažkur pasimeta… Renginius kaimo seklyčios darbuotojos organizuoja savo lėšomis. Ir vėl sutaupyta?..“.

Siūlome tartis

Kaip iš tiesų seniūnijai sutaupyti, tikrai patartų miestelio ūkininkai ir kiti „gramatni“ žmonės, o jų – nemažai ir minčių gerų bei teisingų turi, jei tik seniūnas visus pasikvietęs paprašytų pagalbos ir parodytų iniciatyvą. Negi sunku ar kainuoja pasikviesti žinomus miestelio žmones ir pasitarti, ką kas galėtų gimtajam Daugėliškiui padaryti, jei seniūnijai išties lėšų trūksta? Tarkim, dabar pats laikas miestelyje surasti laisvos žemės plotelį (o jos, Lietuvos valstybinės žemės fondo duomenimis, dar yra), kreiptis į rajono tarybą dėl jo skyrimo visuomenės poreikiams, su pagalbininkais pavasarį jį sutvarkyti, kuriame vaikai inkilėlių pakabintų, meistreliai kokį vieną kitą suolelį pagamintų. O jei dar iš visų pakampių „bambaliukus“ išrinkus – Daugėliškis tiesiog akimirksniu atsitiestų. Juk ir renovuojamas seniūnijos bei kaimo seklyčios pastatas neteks pusės savo grožio, jei aplinkui paliks taip niūru.

Niekas neturi tikslo šiuo rašiniu kažką įžeisti ar užgauti. Atrodo, taip nedaug nori daugėliškėnai: tik ramiai, gražiai ir draugiškai kasdien, o ne tik mero atvykimo dieną, gyventi. Ir viskas būtų gerai. O kol kas labai akivaizdžiai atrodo, kad Daugėliškyje kol kas tarsi klesti laukinis kapitalizmas – arba tu, arba tave… Kuris įžūlesnis, to ir viršus. Kad būtų gerai, stengtis turime visi.

P. S. Būtų labai teisinga, jei tie, kam skirtas šis rašinys, įsiklausytų į žmonių mintis, o ne galvą suktų, kieno gi nuomonės panaudotos tekste ir kaip dabar juos „sudorot“.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *