Artėjant Vasario 16-ajai, atbunda ir patriotiniai jausmai. Ir nebijai tądien kalbėti apie meilę Tėvynei, būni toks atviras su tais savo jausmais, gal ir kažkiek juokingas… Bet išdidus, kad Lietuva, tokia didinga… Kad gimtosios, senosios mūsų šalies istorijos knyga tokia didelė, kad visos jos perskaityti, tikriausiai, niekada nesugebėsi…

Daug įdomių dalykų yra Ignalinos rajone, bet kiekvienam – savi sentimentai. Mano pirmoji rimta darbovietė, 1984 m. atvykus gyventi į Ignalinos rajoną, buvo Dūkšto biblioteka. Ir linksmai, ir graudžiai galima prisiminti kai kuriuos dalykus, bet vietos, kurioje dirbau ir gyvenau, istorija mane visada domino. O kadangi šio miestelio didžiausia vertybė kol kas yra ne tai, kad čia gimė ir augo trys merai (V. Ščiurovas, D. Štraupaitė (Visaginas) ir B. Ropė (Ignalina)), apie miestelį ir jo apylinkes yra ruošiama išsami monografija. Publikuotos santraukos rodo, kad surinkta puiki, išsami informacija, tikiu, kad ir leidinys bus solidus. Dėkoju jos leidimo idėjos autoriams, informacijos pateikėjams, nes labai trūksta žinių apie šį nuolat sienas judinusį Lietuvos pakraštį. Čia tiek daug istorijos klodų!

Visam gausiam sraute informacijos skaitinėjant „Respubliką“, akis ilgiau užsilaikė ties mėgstamos žurnalistės A. Jablonskienės straipsniu apie J. Rustemą – Vilniaus universiteto profesorių, tapybos katedros vedėją, palaidotą Senojo Dūkšto kapinaitėse. Lyg tarp kitko ten užsiminta, kad jis buvo masonas. Dabar, kai tiek daug įvairiausios lektūros apie paslaptingus ordinus, jų veiklas, ritualus, ši informacija suintrigavo. Nusprendžiau kiek pagilinti žinias šioje srityje ir atradau nuostabių dalykų. Manau, gal ir jums tai bus intriga pasiknaisioti istoriniuose archyvuose, o gal tiesiog namų ūkiuose paieškoti užsilikusių masonų reliktų.

Kas tie masonai? Masonai, arba laisvieji mūrininkai (pavadinimas kilęs iš anglų kalbos freemasons) – viena seniausių pasaulietinių, priesaika susijusių vyrų (Lietuvoje, pasirodo, buvo ir moterų) brolijų (seserijų), kuri dorovines ir dvasines vertybes, savęs pažinimo ir bendruomeniškumo principus išreiškia per ritualą, paremtą simboliais ir alegorijomis. Laisvoji mūrininkija save kildino iš katedrų statytojų brolijų. Jų veiklos ištakos siejamos su kryžiuočių riterių ordinu, ieškoma sąsajų su viduramžių riterija, tamplierių ordinu. Literatūros šaltiniai teigia, kad Lietuvoje yra keturi stambūs Lietuvos Didžiosios provincijos ložės ir jos jurisdikcijoje veikusių ložių veiklą nušviečiantys masonikos rinkiniai. Juose pasakojama apie veiklą XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje.

Ložė – tai lyg atskira grupė, skyrius, o jų veiklai LDK teritorijoje vadovavo federaciniu principu sudarytas aukščiausias masonų valdantysis organas, jau minėta Lietuvos Didžiosios provincijos ložė. XIX a. pirmame ketvirtyje laisvųjų mūrininkų ložės vienijo 900 narių, Lietuvos Didžiosios provincijos ložė jungė 10 ložių (pvz. „Tobuloji vienybė“, „Sokrato mokykla“, „Uolusis lietuvis“, „Slavų erelis“ ir kt.). Masonai (dar kitaip vadinami laisvųjų mūrininkų brolija) veikė gan trumpai, su pertrūkiais, bet padarė gana ryškią įtaką to meto visuomenės sąmoningumui. Lietuvoje veikusios laisvųjų mūrininkų organizacijos rėmėsi tais pačiais principais kaip ir visas judėjimas Vakarų Europoje bei JAV. Masonų (laisvųjų mūrininkų) veiklos tikslas – propaguoti humanistines nuostatas, žmonių laisvę ir lygybę, asmenybės tobulėjimą, tautų brolybę, religinę toleranciją, artimo meilę bei labdarybę. Nors politikavimu jie neužsiminėjo, bet pasisakė už baudžiavos panaikinimą, rėmė gabius neturtingus studentus, mecenavo menininkus, užsiėmė labdara ir našlaičių globa. Lietuvos ložėms priklausė žymūs to meto visuomenės veikėjai ir kultūros atstovai, universiteto profesūra, mokslininkai, menininkai, kunigai. Universiteto žmonės daug prisidėjo prie to, kad įsikurtų caro valdžiai priešiškos Filomatų, Filaretų ir kt. draugijos. Garsiausi to meto masonai: M. Riomeris, M. K. Oginskis, M. Dluskis, L. Gucevičius ir daugybė kitų. Publikuoti sąrašai nurodo masonais buvus ir Senojo Dūkšto dvaro savininką Tomą Zaną, ten palaidotą tapytoją Joną Rustemą. Likę dokumentai liudija, kad T. Zanas į broliją „Sokrato mokykla“ įstojo 1821 m., Jonas Rustemas (1798–1832 m., Vilniaus universiteto profesorius, tapybos katedros vedėjas) į masonus priimtas 1788 m. Berlyne. Jis buvo Vilniaus Šv. Jono ložės „Uolusis lietuvis“ narys, jos aukų rinkėjas (1813,1816 m.), pirmasis stiuartas (1817 m.). Nuo 1817 m. Vilniaus Šv. Jono ložės „Gerasis ganytojas“ narys, įkūrėjas, jos aukų rinkėjas (1817 m.). Daugelio Lietuvos, Lenkijos ložių garbės narys, VII laipsnio masonas (rožės kryžiaus riteris).

Sąrašuose yra ir Jonas Hrebnickis, gal jis kaip nors susietas su mūsų Rojumi? Labai tikėjausi sąrašuose rasti dvarininkų Engelhartų, Butlerių pavardes, bet nepavyko, o gal tiesiog neišliko sąrašai. Juk negalėjo tokio aukšto rango masonas, kaip J.Rustemas, šiaip, be jokio tikslo važinėti į Senąjį Dūkštą. Tiesiog peršasi prielaida, kad jis ieškojo kandidatų į broliją. O kiek mes dar nežinome!

Laisvųjų mūrininkų brolijos ritualai buvo gaubiami paslapties, apipinti prietarais ir mistiniais pasakojimais. Lietuvoje juos vadindavo parmazonais. Tai buvo iškilūs, mąslūs žmonės, todėl neįprasti paprasto valstiečio akiai. Visa, kas nepažįstama – baugina. Žmonės manydavo, kad parmazonai gali išnykti, pasiversti kuo kitu. Ritualą masonai suvokdavo dvejopai: apeigų visuma, ceremonialas susirinkimuose ir masoniškų laipsnių perėjimo sistema. Masoniškoji „karjera“ yra sudaryta iš septynių laipsnių sistemos, kurią sudaro trys simboliniai ir keturi aukštesnieji laipsniai. Kiekvienas masonų laipsnis turi jam būdingą simboliką, ceremonialą ir jį pagrindžiančias legendas. Ložės susirinkimai buvo vadinami statybų darbais. Į žemesnio rango susirinkimus galėjo ateiti bet kuris aukštesnio laipsnio narys, bet į aukštesniojo – tik tas ir aukštesnis lygmuo. Ložių ritualinių apeigų forma, veiksmų seka, inventorius, patalpos dekoravimas buvo apibrėžti ritualų aprašymuose. Iškilmingus ritualinius ložių darbus lydėdavo vadinamoji stalo ložė. Ji vykdavo arba pačios ložės patalpose, arba restoranuose. Tokios ložės metu buvo naudojami masoniška atributika ar masoniška abėcėle užrašytomis kriptogramomis puošti indai.

Vienas dažniausiai naudojamų masonų simbolių – skriestuvas. Jis nuo viduramžių Vakarų Europos kultūroje simbolizuoja geometriją, kosminę tvarką ir planingą veiklą. Dorovės normų, teisingo elgesio simbolis ir vienintelis laisvojo mūrininko tinkamo gyvenimo bei elgesio matas. Mentelė – masonų meistro darbo įrankis. Jo simbolinė paskirtis – su broliška meile, rūpesčiu, pataisant ir prižiūrint mokinių bei pameistrių darbą, suvienyti ložės narius į vieningą broliją. Akmuo – iš viduramžių mūrininkų tradicijos atėjęs simbolis. Masonų naudojamas mokinio laipsnio rituale, interpretuojant akmenį dvejopai: kaip tašytą ir kaip netašytą. Netašytas akmuo savo neapdailinta ir nenugludinta forma išreiškia žmogaus neišprusimą, neišsiauklėjimą ir ydingumą. Aptašytas, nugludintas akmuo – praplėsto intelekto, apribotų aistrų bei išgryninto gyvenimo simbolis. Simbolių yra daug  ir įvairių. Šaltiniai teigia, kad Panemunės dvare netoli Kauno „garbingą vietą salone užėmė stiklinė vitrina, kurioje tarp kitų paminklų buvo saugomi T. Zano laisvųjų mūrininkų reikmenys“. Ar tokių daiktų buvo ir Dūkšto dvare? Gal jų yra užsilikę aplinkiniuose kaimuose, pas jau mirusių dvaro tarnų vaikaičius?

Ložių reglamente buvo patvirtinta, kad masonu gali tapti 20 metų sulaukęs asmuo. Tokio asmens (jis buvo vadinamas „ieškančiuoju“) atrankai buvo skiriamas didelis dėmesys. Brolijos nariu galėjo tapti tik kito ložės nario rekomenduotas asmuo. Vėliau du paskirti ložės nariai susipažindavo su kandidato gyvenimo būdu, moralinėmis nuostatomis ir savo ataskaitą pateikdavo ložės nariams. Pristačius jį ložės nariams būdavo balsuojama. Jeigu sprendimas būdavo teigiamas, „ieškantysis“ turėdavo išlaikyti tris simbolinius išbandymus ir duoti priesaiką. Tuomet jam būdavo paaiškinami mokinio atpažinimo ženklai ir ložės posėdžių salėje patiesiamo kilimo simbolika. Pakėlimas į pameistrio ir meistro laipsnius vykdavo panašiai. Aukščiau kandidatuojantys turėdavo būti „ištarnavę nustatytą būtiną laiką“. Į dar aukštesnius brolijos narystės lygmenis (pvz.: išrinktojo riterio (IV laipsnis), Rytų riterio (VI laipsnis), rožės ir kryžiaus riterio (VII laipsnis)) buvo keliama jau ne ložėse, o kapitulose. Ložę sudarė tikrieji ir garbės nariai. Asmuo galėjo būti išrinktas ne vienos ložės garbės nariu, galėjo dalyvauti jos darbuose, bet nemokėjo ten mokesčių ir neturėjo teisės spręsti.

Labai įdomu, kad mano nagrinėto leidinio „Masonai Lietuvoje“ autorius Ž. Būčys pabaigoje teigia, kad 1822 m. Lietuvoje galutinai buvo likviduota (caro įsaku) nuo XVIII a. antros pusės veikusi laisvųjų mūrininkų brolija, skleidusi humanistines asmens laisvės, lygybės, tolerancijos ir bendruomeniškumo idėjas. Galimybė atgaivinti masonų organizaciją ir vėl skleisti pamatinius savo idealus atsirado tik praėjus beveik šimtmečiui – XX a. pradžioje. Tai teikia vilties. Gal dar yra tokių, kas nepailso kovoti už humanistines idėjas, už dvasios gyvastį kiekviename iš mūsų.

Paruošė Dalia Savickaitė