Skip to content

Kaip Vasario 16-ąją minėjome nelaisvėje

Jonas BALTAKIS

Kartais sakoma, kad nevertiname to, ką turime. O turime svarbiausia – Laisvę. Kasdienybėje ji siejama su valstybės simboliais, valstybinėmis šventėmis. Kartais graudoka matant, kad daliai mūsų visuomenės valstybinės šventės, kaip sovietmečiu, tapo tik eiline poilsio diena. Juk niekas per prievartą nevaro į demonstracijas, neverčia juoktis pro ašaras, tad kam švęsti. Senamadiška, neįdomu… O kadaise, „prie lenko“ ar „prie ruso“, mūsų tėvai ir seneliai neretai rizikavo savo asmenine laisve, slapta keldami trispalvę medyje ar ant bokšto. Štai keletas epizodų iš anų laikų.

Lenkų okupuotame Vilniaus krašte Vasario 16-ąją oficialiai švęsti buvo draudžiama. Nepaklusę lenkų valdžios nurodymams buvo baudžiami, persekiojami. Vien 1935–1938 m. Vilniaus krašto kaimuose už šios dienos minėjimą surašyti 189 protokolai.

Nepaisydami represijų, lietuviai Vasario 16-ąją nedirbdavo, rinkdavosi bažnyčiose į pamaldas, rengdavo vakarėlius. Čia vienur, čia kitur suplevėsuodavo trispalvės. 1928 m. vėliava keletą valandų plaikstėsi net Gedimino kalne. Ją iškėlė skautų vadas švenčioniškis Pranas Žižmaras. Vėliavą tada su visu stiebu nuvertė ugniagesiai.

Ignalinos krašte 1937 m. trispalvės buvo iškeltos Tverečiaus apylinkių kaimuose palei dabartinę Baltarusijos sieną. Pasak tuometinės spaudos, tai padarė „paskutinių lietuvybės sargybų vyrai“. Tais pat metais vėliava atsirado ir ant vieno didžiausių Lietuvoje – Ažušilės kalno bokšto.

O didžiausią akibrokštą 1937 m. Grybėnuose iškrėtė Dysnų ežero žvejai. Jie Lietuvos simbolį iškėlė ežero administracijos panosėje ant stiebo, ant kurio kabodavo okupanto vėliava. Lenkai apsižiūrėjo tik apie vidurdienį. Sujudo policija ir saugumas Dūkšte, anapus Dysnų ežero šurmuliavo miestelio ir aplinkinių kaimų žmonės. Lenkų žandarams tik po kelių valandų pavyko vėliavą nuimti. Kitaip neįstengę, nuvertė visą pačių įrengtą stiebą. Tądien trispalvė Grybėnuose plevėsavo bemaž iki vakaro.

Pokaryje Vasario 16-ąją visada švęsdavo partizanai. Dažniausiai ta proga jie kaimuose išplatindavo pačių parengtus ir išspausdintus atsišaukimus. Štai vienas jų.

LIETUVI!

Vasario 16-oji – brangi mūsų tautos šventė. Tą dieną Lietuva po šimtmečio vergijos atgavo Nepriklausomybę ir pakilo laisvam gyvenimui.

Šiandieną mūsų Tėvynė vėl pavergta. Jau devinti metai laisvai nebešlama trispalvės ir nebegaudžia Laisvės varpai. Žiaurus okupantas išplėšė mums Laisvę ir gimtoji šalis kenčia vergijos jungą.

Lietuvi! Šio šventės rimtyje susikaupk ir pasiryžk! Šluostyk ašaras, tramdyk skausmą ir drąsiai žvelk ateitin! Amžinas Laisvės ilgesys ir neapykanta priešui težadina Tave kovon dėl gimtojo krašto Laisvės. Priglausk benamius, šelpk vargstančius, globok persekiojamus brolius ir seses lietuvius! Nepataikauk priešui, neieškok asmeninės naudos, nedrebėk dėl savo kailio, bet budėk ir būk tvirtas! Tikėk! Lietuva bus laisva! Komunizmas bus sunaikintas ir baigsis juodoji vergijos naktis. Tautos sūnūs – partizanai – sugrįš laimėtojais su laisvės šypsena lūpose. Skausmo ašaros nudžius nuo raukšlėto motinos veido. Iš kalėjimo, iš Sibiro taigų į gimtąsias pastoges sugrįš išvarginti tremtiniai, pastatę medinį kryželį ten nukankintiems. Ir žuvusiems didvyriams partizanams bus lengva Laisvos Lietuvos žemelė. Tauta didžiuosis tais, kurie garbingai ėjo savanorių keliu, kovodami dėl Lietuvos Laisvės!

Vasario 16-osios proga nuoširdžiai sveikiname visus pavergtus, dėl laisvės kovojančius brolius ir seses lietuvius, linkėdami Aukščiausiojo palaimos ir greito Laisvės Rytojaus brangiąjai Tėvynei Lietuvai. Tegyvuoja Laisva Vasario 16-oji!

Nežinau, ar visi 1949 m., kai rašė šiuos žodžius, tikėjo laisve, bet ką rašė, tas išsipildė, įvyko, tapo kasdienybe.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *