Didžiasalietės Marijos Cicėnienės sodybos tvartelyje jau du mėnesius gyvena prašmatni įnamė – gulbė giesmininkė. Ji atėjo gruodžio 12-ąją ir greitai tapo didžiausiu šeimininkės džiaugsmu. Vardo paukščiui ponia Marija nedavė, sako, kad jai pats žodis gulbė jau skamba iškilmingai. Bet grįžkime į gruodį.

„Tą gruodžio dieną gulbę aptikau netoli sodybos, ant tako tarp krūmų. Pakalbinau ją ir galvojau, kam čia pranešus, kad paukštį priglaustų. Jis neišskrido, liko rudenį, tad gal sužeistas? Taip galvodama, nuėjau link namų. Gulbė, kiek pamindžikavusi vietoje, netikėtai, plakdama sparnais, tiesiai per krūmus ėmė eiti paskui, vytis mane. Taip ir atėjo iki namų.

Pirmomis dienomis buvo vargo, nes naujoji įnamė nieko nelesė. Tuomet maitinau prievarta. Pražiodau snapą ir dedu į jį išmirkytą vandenyje batoną. Gulbė greitai perprato mano veiksmus ir ėmė pati maitintis. Per šalčius šildžiau vandenį, kad bent drungnas būtų. Paukštis labai švarus. Toje vietoje, kur gulbė tupi, niekaip nepriteršta, visada tvarkinga.

Konsultavausi su gamtininku Antanu Šimkūnu iš Dūkšto. Jis patarė, kuo maitinti paukštį, pažadėjo sužieduoti gulbę. Mano įnamė mėgsta batoną (parai vieno užtenka), tarkuotas morkas, kopūstus, grūdus. Man jų padovanojo ūkininkas Antanas Pauliukėnas. Dabar esame su gulbe geros draugės. Kai ateinu, ji mane visada pasitinka linksmai kleketuodama. Ji – didžiausias mano džiaugsmas“, – pasakojo ponia Marija.