Kai žmogus, gavęs pastabą, apsimeta, kad nieko negirdėjo, aišku viena: arba yra kelis kart blogiau ir jis tyli, kad negautų antrosios, arba jo sąžinė ir moralė seniai nebetekusios jokios galios. Jei žmogus į pastabą sureagavo, vadinasi jis: arba jaučiasi neteisėtai ją gavęs, arba jis nuoširdžiai tiki, kad galima viską pakeisti, kitaip tariant – vilties yra.

Į mūsų laikraštyje paskelbtą straipsnį „Autobusų parke vėjas nepadės, reikia cunamio“ (MI, 2013-02-19 d., Nr. 14) sureagavo ir UAB „Ignalinos autobusų parko vadovas“ Valentas Meškėnas. Jis įsitikinės, kad tie, kas rašė laišką apie jo vadovaujamą įmonę, visiškai neteisūs. Vadovo prašymu skelbiame jo laišką.

„Autobusų parkas susikūrė 1992 m. ir visus 21-erius metus yra dotuojamas savivaldybės. Čia nėra jokia naujiena. Esmė tokia: savivaldybė numato maršrutus, kuriais turi būti vežami rajono gyventojai, o mes tai vykdome. Dotavimo tvarka keitėsi kelis kartus, bet jau 2003 m. kovo 13 d. susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-154 buvo patvirtinta „Keleivinio kelių transporto vežėjų nuostolių, susidariusių dėl būtinų keleivinio kelių transporto paslaugų teikimo visuomenei, kompensavimo tvarka“, kuri galioja iki šiol, ir pagal kurią autobusų parkui turi būti atlyginami nuostoliai. Taigi čia klausimų kaip ir neturėtų kilti, nes keleivinis transportas yra ta sritis, kuri dotuojama visame pasaulyje, tokia jau jo specifika. Įmonės „Susisiekimo paslaugos“ duomenimis, keleivinio transporto įmonės dotuojamos visame pasaulyje. Štai Barselonoje dotacija sudaro 39 proc. visų pajamų, Kopenhagoje – 47 proc., Vokietijoje – 64 proc., o Olandijoje – net 70 proc. visų pajamų. O štai Taline, tiesa, visai neseniai, keleiviai vežami visai nemokamai, reiškia dotacija – 100 proc. Ignalinos autobusų parko dotacija sudaro 33–35 proc.

Kalbama apie nuostolių mažinimą, efektyvesnio darbo būtinybę. Negalima su šituo nesutikti. Per paskutiniuosius 15 metų vien tai ir buvo daroma, gaila, kad kai kas užmerkia prieš tai akis. Ko vertas vien faktas, kad, kai 1992 m. susikūrė autobusų parkas, jame dirbo 83 darbuotojai. Šiandien liko 36. Na, ir gerai. Keleivių nuolat mažėja, nes mažėja gyventojų, ir parkas mažėja, mažiname maršrutų skaičių. Gaila tik, kad ir kiek maršrutų sumažinsime, vis tiek dirbsime nuostolingai. Kaip pavyzdį paimkime maršrutą Ignalina–Kirdeikiai. Nuvažiuoti ir grįžti juo kainuoja apie 74 litus, o parsivežame 6 ar 11 litų. Šie skaičiai tik parodo, kad ir kiek mes mažintume išlaidas, su tokiomis pajamomis vis tiek turėsime tiesti ranką, prašydami dotacijos. Dauguma mūsų maršrutų yra nuostolingi, nes, laikui bėgant, kaimuose mažėja gyventojų. Pateiksiu dar du skaičius. Šiandien vidutiniškai per dieną, bilietuodami keleivius, surenkame 600–700 litų, o degalams išleidžiame apie 1700. Štai ir pradeda ryškėti, kiek galime savarankiškai išgyventi.

Vasarį parengėme priemonių planą, kaip gerinti autobusų parko ekonominę būklę. Jame numatyta dviejų etatų mažinimas, kai kurių maršrutų poilsio dienomis uždarymas, naujesnių autobusų įsigijimas, galimas situacijos su nelegaliais Didžiasalio vežėjais sprendimas. Tačiau daug pasako tas faktas, kad vidutiniškai per mėnesį surenkame 80 000 litų pajamų, o išlaidų turime 132 000. Labai jau didelis neatitikimas. Štai sunaudojamo kuro kiekis beveik nesikeičia, o sumokame kasmet vis daugiau: 2010 – 463,7 tūkst. Lt, 2011 – 525,7 tūkst. Lt, 2012 – 614,5 tūkst. Lt. Pajamos iš kleivių pervežimo, atvirkščiai, nuolat mažėja: 2010 – 391,2 tūkst. Lt, 2011 – 385,2 tūkst. Lt ir 2012 – 376,7 tūkst. Lt. Šiais metais turime dar vieną rūpestį: padidinta minimali mėnesinė alga. Paskaičiavome, kad papildomai atlyginimams su priskaitymais SoDrai metams reikės apie 100 tūkst. Lt, kurie niekur nėra numatyti.

Skaitant faktus iš anoniminio laiško, gauto redakcijoje, susidaro įspūdis, kad laiško autoriai niekada net arti autobusų parko nebuvę. Na, kas patikėtų faktu, kad vairuotojas taip veržtųsi važiuoti nuostolingu maršrutu Ignalina–Didžiasalis, ir kad susimokėjęs savais pinigais pernakvotų Didžiasalyje? Toks maršrutas yra vienas. Autobusų parkas namo šeimininkei per mėnesį moka 127,50 Lt, dar sumoka už elektros energiją, kuri sunaudojama autobusui pašildyti, o vairuotojas prie atlyginimo dar gauna 19,50 Lt komandiruotpinigių. Kad dirbama nešildomose patalpose – taip pat netiesa. Kolektyvinėje sutartyje turime punktą, kuris leidžia vairuotojams, nevažiuojantiems į reisą, užsiimti kitais darbais, reikalingais parkui, todėl vairuotojai ir šaltkalviai laisvu metu ruošia  malkas, atveža jas į autobusų stotį, kūrena. Štai ir šyla stotis. Malkoms per mėnesį išleidžiame apie 700 litų. Jei šildytų miesto šilumos tinklai, manau, būtų ne mažiau kaip 7000 litų. Garaže situacija kiek kitokia: pernai sugedo (nepataisomai sudegė) centrinio šildymo katilas, atidirbęs 15 metų. Lėšų išsigyti naujam, esant sunkiai materialinei padėčiai, neturėjome, todėl patys sukonstravome krosnį, kurios šildomą orą ventiliatorius pučia į garažą. Didelio komforto nėra, bet ir nešalta.

Rašoma, kad perkami prastos būklės autobusai. Na, kiek buvo pirkimų, visada važiuodavome, apžiūrėdavome autobusus vietoje, daugelį esame išbrokavę, bet nereikia pamiršti, kad visą laiką perkame tik naudotus autobusus, kurie nesusilygins kokybe su naujais. Štai šiemet su savivaldybe skelbiame konkursą naudotų autobusų pirkimui. Tikimės nupirkti 5–6 nedidelius autobusus, kad galėtume pakeisti PAZ markės autobusus, kurie jau paseno tiek fiziškai, tiek morališkai. Jei bandytume įsigyti naujų, tai už esamus pinigus galėtume įpirkti vos 2. Minėtame laiške teigiama, kad specialiai perkami autobusai, kad būtų ką remontuoti ir dar už „kažkokią kainą“.

Priekaištaujama, kad ateities planuose – tik maršrutų mažinimas. Žinoma, čia ir yra pagrindinė mūsų dilema. Iš vienos pusės, norėdami turėti kuo mažesnį nuostolį, turėtume nutraukti autobusų kursavimą visais nuostolingais maršrutais. Iš kitos pusės – mes juk vykdome Vietos savivaldos įstatyme nurodytas rajono savivaldybės funkcijas, turime vežioti keleivius savivaldybės nurodytais maršrutais, tegul ir nuostolingais. Aišku, būtų gerai, kad tam pakaktų lėšų.

Dar dėl įtarimų kuro švaistymu. Jei vežiotume žvyrą, dar suprasčiau tokius įtarimus, tačiau mes važinėjame konkrečiais maršrutais, kurie yra išmatuoti 100 m tikslumu., todėl, manau, kad daugiau kaip keli litrai negali būti sutaupyti. O pasitaiko ir taip, kad važiuojant itin sudėtingomis sąlygomis, tenka net ir į reisą vairuotojui papildomai vežti kuro, nes sudegino jo daugiau dėl blogo kelio.

Gyvenu daugiabutyje, todėl į darbą ir iš darbo tarnybiniu automobiliu nevykstu. Žinoma, pietauti nuvažiuoju“, – rašo Autobusų parko vadovas V. Meškėnas.

Kitame laikraščio numeryje spausdinsime gautus jūsų atsiliepimus šia tema, laukiame ir naujų. 

Autorės nuotr.