Skip to content

Marytė Melnikaitė: mitai ir tikrovė

Jonas BALTAKIS

Vargu ar rasi žmogų, vienaip ar kitaip negirdėjusį apie Marytę Melnikaitę. Gal tik jaunoji karta apie ją ne ką žino, todėl jai ir sakau – karo metais tai buvo raudonoji partizanė, kuriai už neva atliktus didžius žygdarbius suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrės vardas. 1943 m. ji sugauta prie Apvardų ežero, kankinta Dūkšte, nušauta ir palaidota Kaniūkų kapinėse, po karo dukart perlaidota Zarasuose. Sovietmečiu beveik kiekviename rajone buvo M. Melnikaitės vardo kolūkiai, mokyklos, pionierių draugovės, kiekviename mieste jos vardu vadintos gatvės. Ignalinoje taip vadinta dabartinė Atgimimo g., rajone, dabartinėje Rimšės seniūnijoje, buvo ir M. Melnikaitės kolūkis. Bet jos gyvenimas buvo tiek trumpas, kad net sovietmečiu taip ir nebuvo parengta platesnė jos gyvenimo ir veiklos apžvalga. Nebuvo ką rašyti.

Šis vardas tapo ir iki šiol kartais vartojamų posakių moto. Tarkim, apie tylenius žmones sakoma „tyli, kaip Marytė Melnikaitė“ ir pan. O vaikystėje, mokantis pirmoje ir antroje klasėje, mat mokykla Bališkių k. buvo prie pat miško, mūsų mėgstamiausias žaidimas buvo gaudyti Melnikaitę. Klasiokė, taip pat Marytė, slėpdavosi miške, o mes būriu jos ieškodavome. Kartais, net į pamoką pavėluodavome. Mat šventai tikėjome legenda apie partizanę, nuo bėgių nuvertusia dešimtis vokiečių karinių ešelonų ir susprogdinusia daugybę kitų objektų, kuri apsupta, didvyriškai kovojo, tik stipriai sužeista pateko į nelaisvę, nes nesprogo granata, kuria norėjo susisprogdinti (kitur teigta, kad buvo tiek nusilpusi, kad nepajėgė ištraukti granatos žiedo). Vien ką reiškė Salomėjos Neries eilėraštis apie M. Melnikaitę. Atsimenate: „Nerimo Dūkšto ežeras / Banga bangelę ginė“… Dabar, išnaršius archyvus, jau aišku, kad viso to nebuvo, kad tai tik gražios legendos.

M. Melnikaitė gimė 1923 m. kovo 18 d., žuvo 1943 m. liepą, tad šiemet dviguba priežastis (sukanka atitinkamai 90 ir 70 metų) prisiminti, kaip viskas buvo iš tikrųjų.

Kas ji, ta M. Melnikaitė?

Gimė Zarasuose. Paplitęs pašiepiantis posakis, kad „tėvelis – lenkas, mama – rusė, o dukraitė – didvyrė lietuvaitė“ buvo nelabai teisingas, nes bent iš tėvo pusės ji išties buvo lietuvaitė. Jos tėvas J. Melnikas, kilęs nuo Jurbarko, Pirmojo pasaulinio karo metais buvo pasitraukęs į Rusiją, iš kur ir parsivežė žmoną Antaniną Moisejevną – M. Melnikaitės motiną. Nors ji buvo stačiatikių tikybos, dukrelę Marytę krikštijo Romos katalikų apeigomis. Basakojė vaikystė prabėgo Zarasuose. Baigė pradžios mokyklą, vargti ir ganyti svetimų galvijų, kaip teigiama legendose, jai neteko – tėvas J. Melnikas turėjo neblogas rankas ir visai padoriai aprūpindavo šeimą.

Dar nepriklausomybės metais M. Melnikaitė pradėjo uždarbiauti, išvažiavo į Rokiškį, vėliau į Kauno saldainių fabriką. Ten ją užklupo 1940 m. pirmoji sovietinė okupacija. Sugrįžusi į Zarasus, įstojo į komjaunimą, tačiau nieko naudingo ir svarbaus naujos valdžios labui nenuveikė. Kalbama, kad Melnikas labai supyko sužinojęs, jog dukra nuėjo į komjaunimą. Matyt, tai tiesa, nes pokarį Zarasuose lankęsis ir su juo pakalbėjęs rašytojas Jonas Avyžius, taip nieko ir neparašė – ką išgirdo, to meto spaudai netiko. Marytė susidraugavo su vietiniu rusu komjaunuoliu V. Strelcovu.

Prasidėjus karui, net neatsisveikinusi su tėvais, vokiečiams lipant ant kulnų, M. Melnikaitė su V. Strelcovu ir kitais sovietiniais aktyvistais pasitraukė į tuometinės SSRS gilumą. 1942 m. ji (vėlgi kartu su V. Strelcovu!) įstojo į Balachnos žvalgybos mokyklą, rengusią raudonuosius diversantus. Ten besimokydama, konspiracijos sumetimais pakeitė pavardę – tapo Ona Kuosaite.

1943-05-26 d. diversantų grupė, kurioje, žinoma, buvo ir V. Strelcovas, pasiekė Baltarusijos miškus. Lėktuvas nusileido baltarusių partizanų miško aerodrome, iki paskyrimo vietos Lietuvoje buvo likę 300 km. Beveik 20 dienų žygis M. Melnikaitei nebuvo lengvas, nes partizanė vos nenuskendo, persikeliant per Dauguvos upę (vos nenunešė srovė). Laimei, išgelbėjo netoliese buvęs draugas – jai pakišo kartį

1943-06-13 d. partizanai pasiekė Kazėnų miškus Baltarusijos–Lietuvos pasienyje (Kazėnų miestelis už poros kilometrų nuo mūsiškių Vosiūnų). Pailsėję, birželio 17 d. pajudėjo į žygį. Iki paskyrimo vietos Degučių miškuose buvo dar 2–3 dienos kelio, o M. Melnikaitės nemirtingiems žygiams atlikti – kiek mažiau nei 3 savaitės.

Kitas Sovietų Sąjungos didvyris Bronius Urbonavičius parašys, kad M. Melnikaitė pati nukovė kelis šimtus hitlerininkų, ant jos padėtų minų sprogo ir frontan vykstantys traukiniai, ir fašistų pilni automobiliai. Jam antrindamas partizanas P. Štaras minės M. Melnikaitės sukurtas pogrindžio partines organizacijas, 15 įsteigtų komjaunimo kuopelių. Ir visa tai tik per dvi savaites, kurios buvo likę nugyventi būsimai SSSR didvyrei! Tačiau iš tikrųjų ji Turmanto–Dūkšto geležinkelio ruože susprogdino tik žvyru ir keliais maišais druskos pakrautą garvežiuką. Tai buvo klaida, nes šia nei strateginiu, nei kariniu požiūriu nepateisinama diversija sovietų partizanai tik atkreipė dėmesį į save.

Eidami pro Magūnų kaimą (Rimšės sen.) užsuko pas Baldyšių pasiklausti kelio, bet pakeliui nušovė sutiktą žmogų – eigulį M. Paukštę. Tai buvo antroji klaida – nepateisinama, beprasmė auka nuteikė žmones prieš sovietų partizanus. Nenuostabu, kad kilus tokiam šurmuliui, atsirado tokių, kurie atvykusiems policininkams nurodė raudonųjų partizanų žygio kryptį.

Sovietinėje istoriografijoje paplitusi nuomonė, kad raudonųjų partizanų stovyklą išdavęs kažkoks „buožė Bužinskas“. Nežinia, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet 1943 m. liepos 6 d. prie Girdžiūnų (Rimšės sen., šalia Apvardų ež.) raudonųjų partizanų stovyklą surado lietuvių policininkai.

Mūšis prie Apvardų

Atvykusi policija apsupo paežerių krūmus, kur slėpėsi partizanai. Buvo iškviesta iki 50 policininkų. Iš Dūkšto atvyko keli vokiečių žandarai, o iš Daugpilio – tanketė, kuri įklimpo griovyje ir sustojo. Policijos šaulys su kulkosvaidžiu įsitaisė namo pastogėje ir per išretintą beržynėlį gerai matė parašiutininkų veiksmus tarpkrūmiuose. Jis nukovė beveik visus diversantus. Policijos vertėjas juos kvietė pasiduoti. M. Melnikaitė, matydama žuvusius draugus, išėjo į krūmų pakraštį ir pasidavė į nelaisvę. Tuo metu ją pažinojęs vertėjas sušuko: „Tai tu, Maryt“, bet vienas iš likusių dviejų gyvų diversantų peršovė policijos vertėją. Keturi parašiutininkai buvo nukauti, du pabėgo, Melnikaitė nesužeista pati pasidavė. Policijos aukų nebuvo, sužeistas – vertėjas.

Visi žuvę neva lietuviško „Kęstučio“ būrio diversantai – atėjūnai rusiškomis pavardėmis: Rožkovas, Traškinas, Kudrešovas, Papliovkinas, Babchinas.

Po susišaudymo išsikrapštę iš maurų, vokiečiai su tankete atvyko į įvykio vietą ir Lietuvos policija nebeturėjo mažiausios galimybės apsaugoti pasidavusią Melnikaitę. Buvęs Zarasų policijos darbuotojas, baigiantis karui pasitraukęs į Ameriką, tikina, kad Lietuvos policininkai Marytę, kaip pasidavusią ir nepadariusią nieko blogo, būtų paleidę namo, bet vokiečiai ją išsivežė tardymams ir diversantų buveinių paieškoms. Policijos vertėjas, zarasiškis Lietuvos rusas Igoris Kazanas, pasveikęs greitai mirė nuo kraujo krešulio. Beje, jis buvo Lietuvos kariuomenės kapitono Afanasijaus Kazano (Kazanovo – Kazėno) sūnus. Tėvas, kapitonas Kazanas, buvo sovietų įkalintas Užpoliarėje, Vorkutos 10-ame lageryje, ir didžiojo kalinių streiko masinių sušaudymų metu 1953 m. rugpjūčio 1 d., 9.20 val., ryto žuvo. Šviesaus atminimo kapitonas A. Kazanas buvo vienas iš streiko organizatorių, kaip tobulai mokantis rusų kalbą, atstovavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos kaliniams, nes daugelis pabaltijiečių nemokėjo rusiškai.

Kankinimai Dūkšte

Vokiečiai atvežė Marytę į Dūkštą, užrakino rūsyje. Buvo tikri kankinimai, tikra kančia. Tardė ją pakabintą ant sijos, surištomis už nugaros rankomis. Po to žmonės matė ją gulinčią sunkvežimio kėbule. Ruda suknelė visai sudraskyta. Ta daugeliui įsiminusia ruda suknele apsivilkusi ir partizanavo. Vietinis policininkas, iš Antaniškės k. kilęs S. Mikulėnas, dėl savo žiaurumo pramintas „žydų karaliumi“, ne tiek iš būtino reikalingumo išgauti žinių, kiek sadistinio pasitenkinimo vedamas, pats kankino M. Melnikaitę. KGB archyvuose yra niekur neskelbtų dokumentų apie M. Melnikaitės kankinimą: jai tarp durų spaudė pirštus, krūtis, sulaužė ranką. Tačiau tai nebuvo tardymas, bet prižiūrėtojo policininko savivalė.

Po penkių dienų, 1943 m. liepos 13 d. atvažiavus gestapui, suimtuosius sumetė į sunkvežimį ir pavėžėję 2 km, išmetė Kaniūkų kapinių pakraštyje. Ten jau laukė iškasta duobė. Abu partizanus nutempę prie duobės krašto, nušovė ir užkasė.

Marytei buvo tik dvidešimt metų. Nežinia, ką kankinimais iš jos bandė išpešti vokiečiai, tačiau po merginos mirties nuo vokiečių nenukentėjo nė vienas su partizanais ryšių turėjęs vietos gyventojas.

1944 m. sugrįžusios sovietų kariuomenės žvalgyba, ieškodama M. Melnikaitės kankintojo, Dūkšto miestelyje viešai pakorė Mikulėną. Bet įvyko mažas nesusipratimas – vietoj „žydų karaliaus“ pakabino niekuo dėtą jo brolį Petrą, o tikrasis kaltininkas Stasys Mikulėnas, karo metais uoliai tarnavęs naciams, 1944 m. svetima pavarde įstojo į raudonąją kariuomenę, dalyvavo Berlyno šturme, buvo apdovanotas ordinais ir medaliais. Bet po karo buvo demaskuotas, gavo 10 metų lagerio, tačiau ir ten neprapuolė – dirbo batsiuviu, vėliau apsigyveno Latvijoje.

Kalba archyvų dokumentai

Krašto istoriją iš archyvų keliantis visaginietis Laimonas Abarius, sako, KGB archyvuose skaitęs M. Melninkaitės kankintojų bylas. Jei 1944 m. įrašuose rašoma, kad jai prispaudė tarp durų krūtis ir padarė atvirą rankos lūžimą, tai 1945 m. bylose apie tai jau nekalbama. Faktas lieka, kad ją kankino pakabinę už rankų ant skersinio, rankas surišus už nugaros.

Stasio Mikulėno baudžiamoji byla LYA. F.K-1. Ap.58. Nr. 31472/3 L.20, 1945-09-13 d. tardymo protokolas:

„Aš Dūkšto žandarmerijoje atsiradau Juodvalkiui Antanui iš Plavėjų k. pakvietus mane vertėjauti. Kitais vertėjais vokiečių okupacijos metais dirbo Pašukonis Vincas iš Kauno ir Šalkauskis iš Tauragės. Tarybinių partizanų Melnikaitės ir Sapožnikovo apklausai vertėjavo Juozas Motuzas“.

Liudija Velička Martynas, Vikentijaus iš Kaniūkų k., 1945-08-31 d.:

„Tarybinę partizanę M. Melnikaitę mačiau varomą sušaudyt. Tuo metu šienavom palei Rimšės kelią, mačiau kaip ją Rimšės keliu, nuogą („v golom vide“) varė Stasys Mikulėnas ir du policininkai, kurie ją mušė. Aš pats mačiau, kaip Stasys Mikulėnas ją nuvedė prie duobės ir revolverio šūviu nušovė. Stasys Mikulėnas pamatė, kad aš stebiu, tuomet mane policininkai areštavo ir nusivedęs į daboklę, Mikulėnas mane smarkiai sumušė“.

Liudija Sorokina Agripina, Osipovna iš Dūkšto, gim. 1924 m.:

„Girdėjome moters riksmus. Dūkšte ją mušė, Mikulėnas pats ją daužė revolveriu. Ją pakabino pro langą žemyn galva ir mušė toliau“.

Mikulėnienės Marijos (S. Mikulėno pakarto brolio Petro Mikulėno žmonos), gim. 1914 m., 1945-08-31 d. parodymai tardymui:

„Aš pati mačiau, kaip Mikulėnas Stasys partizanę Melnikaitę mušė ir buvo pakabinęs žemyn galva per langą“.

Popovo Michailo Davidovičiaus, g. 1888 m. Popovkos k., Tverečiaus vals., parodymai tardymui: „Mariją Melnikaitę – partizanę – mušė Stasys Mikulėnas ir Motuzas“.

Prusakova Jefimija, Nesterovna, g. 1897 m., liudijo tą patį, kaip ir kiti – M. Melnikaitė buvo mušama, pakabinta žemyn galva per langą, rėkė, iš jos bėgo kraujas… Paskui atvarė sunkvežimį ir išmetė Melnikaitę per langą, galva žemyn.

Bet archyvuose yra ir kitokių liudijimų, kad sovietų partizanams rūpėjo būryje turėti bent vieną „kuosaitę“, kuri atlikdavo ne tik šeimininkės, bet ir kitas užduotis (aptarnaudavo atitrūkusius nuo šeimų vyrus). Todėl bendrinėje kalboje „kuosaitė“ buvo tapęs paleistuvės sinonimu. Gal todėl po Marytės žūties jos motina Antanina Melnikienė neimdavo iš lankytojų gėlių, vengė pasakoti apie dukters žygius, tik artimesniems sakydavo, kad „su kuo susidėjo, tokiu ir keliu nuėjo“.

Po M. Melnikaitės mirties „Kęstučio“ partizanų būrio komisaras V. Strelcovas (dėl kurio ir kilo visa šita košė) neilgai liūdėjęs susirado kitą „kuosaitę“ (Vl. Jakimavičiūtę, kuri taip pat 1943 m. lapkritį žuvo). „Buožę Bužinską“ deramai nubaudė „tarybinis teismas“.

Kaip ir kodėl kurta legenda

1944 m. kovo 22 d. M. Melnikaitei suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrės vardas. Tuomet ir pradėtas kurti mitas apie jos nemirštamus žygius, šimtus sunaikintų vokiečių kareivių ir nugriautus ešelonus su karo technika.

Pagražinta Melnikaitės istorija labai tiko išpūsti lietuvių vaidmenį partizaniniame judėjime, pranešti visai Sovietų Sąjungai, kad ir Lietuvoje, naujoje sovietinėje respublikoje, yra sava Zoja Kosmodemjanskaja. Tad Marytei po mirties suteikiamas didvyrės vardas, vėliau, 1947 m., sukuriamas šleikščiai propagandinis kino filmas „Marytė“. Beje, jis kino mėgėjams ir šiandien brangus – jame nedideliu vaidmeniu debiutavo aktorius Donatas Banionis.

„Nuleido nuo bėgių garvežiuką su žvyru ir skalda – tai vienintelis Marytės „žygdarbis“, kurį galima laikyti ir klaida, nes tokiu būdu pranešė vokiečiams apie save!“, – sako Zarasų krašto muziejaus muziejininkė Laima Riaubiškienė. Ji tikra, kad Marytės biografijoje nelikę baltų dėmių. Jokių siurprizų ir netikėtumų nebesitikima. Sovietinių partizanų veikla karo metais, be abejo, šiandien nieko nežavi. Jie ne tik kenkė vokiečių kariuomenei, bet ir kruopščiai rinko duomenis apie žmonių nuotaikas, apie tas slaptas organizacijas, kurių tikslas buvo atkurti laisvą Lietuvą. Be to, savo veiksmais, provokavo vokiečių baudžiamąsias operacijas prieš civilius gyventojus.

Kodėl sovietai kankinės ir didvyrės vaidmeniui pasirinko būtent Marytę Melnikaitę? Istoriko Arvydo Anušausko manymu, ji, iš NKVD į Lietuvą siunčiamų diversantų, tam tiko geriausiai. Dauguma iš jų buvo tikri smogikai, susitepę rankas, tad keblu iš tokio daryti didvyrį. O Marytė – mergelė su švaria biografija…

„Dokumentinių“ knygų sudarytojai nedaug kuo dėti: jie tik Maskvoje išperėtą didįjį melą apie M. Melnikaitę padarė dar didesnį. A. Sniečkus apie M. Melnikaitės „karžygiškumą“ jokių konkrečių duomenų negavo nei iš M. Šumausko, nei iš G. Zimano, nei iš D. Rociaus, kurie buvo diversantų štabo Lietuvai vokiečių užnugario operatyvinės grupės vadai. Bet netenka abejoti, kad J. Stalinas ar kompartijos Centro komitetas davė A. Sniečkui direktyvą išgarsinti pasiaukojantį Maskvai lietuvių „partizaninio judėjimo“ „karžygiškumą“. Tačiau jis nebuvo ryškus, nes diversinę veiklą beveik kiaurai vykdė rusai ir kiti kitataučiai, į vadovaujančias pareigybes dirbtinai keliant lietuvius. Taigi Sniečkus, pasitaręs su savo parankiniais, pats sukūrė didįjį melą apie M. Melnikaitę.

A. Sniečkus Maskvoje leistoje „Tiesoje“, išlaužęs iš piršto, apie M. Melnikaitę 1944 m. kovą  („Tiesa“, Nr. 11 (72) rašė: „Zarasų aps. 6 partizanų grupę apsupo stambus policijos būrys. Visą parą atkakliai gindamiesi, partizanai nukovė ir sužeidė nemažai policininkų. Didvyriškai kovojo partizanė Marytė Melnikaitė. Išvedusi iš rikiuotės 7 policininkus, būdama sunkiai sužeista ir nusilpusi nuo kraujo nutekėjimo, nebepajėgė susisprogdinti granata ir pateko į policininkų nagus. Jauna partizanė didvyriškai išlaikė nežmoniškus kankinimus“.

Epilogas

Tokia yra M. Melnikaitės gyvenimo istorija. 1945 m. jos palaikai iš Kaniūkų buvo perkelti į Zarasus, palaidoti skverelyje priešais gimnaziją (dabartinį Zarasų krašto muziejų) ir pastatytas didingas paminklas. Atgimimo metais jos kauleliai perlaidoti į Zarasų miesto kapines, o paminklą dabar galima aplankyti Grūto parke. Pasakojama, kad kai prieš 20 metų reikėjo nukelti paminklą ir atkasti palaikus, to padaryti nesutiko net kelios Zarasų įmonės, neatsirado norinčių. Pagaliau vienas žmogus sutiko ir darbą atliko. Viena bobulė sutikusiam grasino, kad jis taip užsitrauks prakeiksmą, bet, atrodo, jam iki šiol nieko neatsitiko.

Dabartinę amžino poilsio vietą žyminčiame paminkle raidės labai neryškios. Kape kartu dar palaidotas tėvas Juozas, motina Antanina, brolis Jonas ir Marytė. Ji palaidota Zarasų Romos katalikų kapinėse, šalia  kapinių kryžiaus, aukščiausioje jų vietoje, nuo kurios atsiveria gražus Zarasaičio ežero vaizdas.  Toje vietoje, kur M. Melnikaitė 1945 m. buvo perlaidota ir sovietmečiu prie Zaraso ežero stovėjo jos paminklas, dabar įrengtas garsusis apžvalgos ratas. Zarasiškiai jį juokais praminė „Marytės spirale“.

P. S. Dėkoju kolegai Petrui Ivanovui už pagalbą. Niekur neradus dabartinio M. Melnikaitės kapo nuotraukos, jis praėjusį šeštadienį nuvyko į kapines, jį surado ir nufotografavo. Kartu ir apžvalgos ratą. Ačiū!

P. Ivanovo nuotr.

Paskutinė M. Melnikaitės amžino poilsio vieta šeimos kape Zarasų kapinėse.

Populiariausias Marytės Melnikaitės atvaizdas.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *