Ignalinos meno gurmanai vis dažniau gali džiaugtis spalvingais, įvairių formų ir dydžių meno darbais bei nuostabiais paveikslais, kuriais ne vienas norėtų papuošti savo namus. Dar visai neseniai Ignalinos krašto muziejuje besipuikavusią vienos jaunosios menininkės parodą pakeitė kitos, taip pat jaunos menininkės Ievos Aškelėnaitės keramikos darbų paroda, kurios atidarymas praskaidrino ir taip saulėtos vasario 22 d. popietę. Apie šią parodą kalbėjome su darbų autore Ieva.

– Ar seniai kuri?

– Keramiką lankau jau aštuonerius metus. Kai pradėjau lankyti Muzikos mokyklą, pamokų tvarkaraštis buvo nenuoseklus, todėl reikėjo papildomos veiklos, kuria galėčiau užsiimti belaukdama muzikos pamokų, tuomet mama nuvedė į keramikos būrelį, kuriame man patiko, todėl šią veiklą pratęsiau iki šiol.

– Kas sudomino keramikos studijoje?

– Tai, jog iš molio galima išgauti įvairias formas, išreikšti save ir savo jausmus, pavaizduoti viską, kas supa aplinkui. Molis – tai plastiška medžiaga, iš kurios galima padaryti bet ką.

– Ar daugelyje konkursų teko dalyvauti?

– Anksčiau konkursai būdavo rengiami labai dažnai, visuomet su dideliu noru juose dalyvaudavau ir dažnai tapdavau jų laureate, bet pastaruoju metu keramikos srityje konkursų mažėja, dabar per metus yra rengiama vienas ar du, todėl dalyvauju rečiau. Praėjusiais metais dalyvavau Prakartėlių konkurse, ten gavau dalyvio diplomą, o šiemet teko dalyvauti dailės olimpiadoje.

– Tapai rajoninės parodos laureate ir ruošiesi respublikinei parodai. Kokius darbus jau pristatei ir kokiais dar stebinsi meno mėgėjus respublikinėje parodoje?

– Parodos tema – „Būti savimi, išlikti ir augti“, todėl rajoninėje parodoje pristačiau du vėžlius, kurie yra vaizduojami tarsi kalnai, jie asocijuojasi su Ignalinos kraštu, Aukštaitijos kalvomis. Kadangi temą reikėjo susieti su savo kraštu, todėl stengiausi pavaizduoti tai, ką galima rasti mūsų krašte: ežerus, bažnyčią, svirtinius šulinius, senus namus ir t. t. Respublikinėje parodoje reikės pristatyti tuos pačius darbus, taip pat ir kūrybinį aplanką, kuriame yra sudėti visi mano darbai. Be to, naujai parodai reikia dar vieno darbo ta pačia tema, todėl planuoju daryti koliažą.

– Ar pradėdama kurti tikėjaisi, jog pavyks surengti parodą?

– Tikrai ne, visiškai nesitikėjau. Tiesiog laikui bėgant lipdydavau vis geriau, tobulėjau, todėl prieš kelerius metus mokytoja pasiūlė surengti parodą, o šiandien ši idėja buvo įgyvendinta.

– Ką tau reiškia ši paroda?

– Man ši paroda reiškia labai daug, tai lyg mano tikslo pasiekimas, įvertinimas už pastangas. Surengdama parodą galiu kitiems žmonėms parodyti, ką aš sugebu, kad ne vien tik mano artimieji galėtų matyti tai, ką galiu padaryti.

– Keramikos studijos vadovė Aldona Jakubovskienė sakė, jog keramikoje esi išbandžiusi viską. Kokia tema kurti tau patinka labiausiai?

– Esu smulkmeniškas žmogus, todėl man labai patinka daryti darbus, kuriems reikia daugiau laiko nei įprasta, nes dažniausiai tai iš daug smulkių detalių susidedantys darbai. Dažnai lipdau skulptūras, stambias, apkūnias formas arba ką nors, pasitelkiant lopų techniką, būtent šia technika yra sukurti vėžliai.

– Ar planuoji ateitį sieti su menu?

– Niekada nesakyk niekada (juokiasi). Šiuo metu neplanuoju savo gyvenimo sieti su šia meno sritimi, tačiau negaliu pasakyti, jog to tikrai nebus. Viskas, ką tvirtai žinau, tai kad laisvalaikiu keramika tikrai užsiimsiu.

– Ar galime tikėtis daugiau tavo darbų parodų ateityje?

– Galbūt. Visa tai reikalauja laiko.

– Kiek metų prireikė, kad surengtum šią parodą?

– Intensyviau parodai pradėjau ruoštis nuo praeitų metų, darbų buvau padariusi daug, tačiau jie buvo neglazūruoti (nenudažyti). Daugiausiai dirbau nuo rugsėjo mėnesio, kuomet, ruošiantis parodai, keramikai skyriau kone visą savo laisvą laiką. Iš viso parodoje yra eksponuojami per trejus metus sukaupti darbai.

– Keramikos ir dailės studijų vadovės sakė, jog esi labai aktyvi, kokia veikla užsiimi be meno?

– Užsiimu viskuo, kam randu laiko (juokiasi). Labai mėgstu sportuoti, taip pat groju gitara, ne paslaptis ir tai, jog planuoju tapti medžiotoja, be viso to labai mėgstu slidinėti snieglente.

– Medžioklė – tai tik ateities planai, ar jau šiuo metu bandai tai daryti?

– Bandau ir dabar, dalyvauju medžioklėse su varovais, o pavasarį planuoju laikyti egzaminą ir gauti medžiotojo bilietą.

– Koks konkursas, kuriame teko dalyvauti, tau įsimintiniausias?

– Tai mano pirmas, prieš šešerius metus vykęs, konkursas, kurio tema „Žiemos pasaka“, jame tapau laureate. Tai iš tiesų man buvo labai didelis pasiekimas. Atrodė, jog tą darbą padariau net nesistengdama, tačiau kai buvau paskelbta konkurso nugalėtoja, labai nustebau ir apsidžiaugiau.

– Ar daug apdovanojimų už darbus jau esi sukaupusi?

– Per aštuonerius metus jų susikaupė tikrai nemažai, tikslaus skaičiaus neatsimenu, tačiau jų pakankamai daug.

Paroda džiaugėsi visi susirinkusieji, o jos atidarymo proga jaunosios menininkės pasveikinti atvyko Ignalinos kultūros ir sporto centro direktorius Darginas Mikėnas, rajono vicemeras Henrikas Šiaudinis, muziejaus vadovė Vida Beržinienė, Ignalinos kaimiškos seniūnijos seniūnas Jonas Polito, Ignalinos gimnazijos direktorė Valentina Čeponienė ir jos pavaduotoja Laimutė Šimonienė, merginos klasės auklėtoja Loreta Kuksėnienė, dailės ir keramikos studijų vadovės Nijolė Trinkūnienė bei Aldona Jakubovskienė, daug kitų svečių, merginos giminaičiai ir didelis būrys draugų. Dailės studijos vadovė džiaugėsi sakydama, kad „Ignalinoje pavyko nugriebti visą menininkų grietinėlę“.

Ieva sakė, kad ją į keramikos būrelį atvedė jos brolis Eglūnas. Ieva dar ir gerai mokosi. Gal kad ji gyvena nuostabiai gražiame Vaišniūnų k., prie Dringio ežero, o jos tėtis dirba Ignalinos miškų urėdu, ji labai myli gamtą. Tėvai labai džiaugiasi dukters sėkme, renginyje dėkojo mokytojai ir visiems, atėjusiems į parodą.

Tie, kurie dar nespėjo pasigrožėti Ievos Aškelėnaitės keramikos darbais, parodą gali aplankyti Ignalinos krašto muziejuje, kur ji veiks iki balandžio 5 d.

 J. Baltakio nuotr.