Sako, kad jau nebemadinga dairytis į praeitį. Bet praėjusio sekmadienio įvykiai, o tiksliau, mėginimas susigaudyti realybėje, būtent ten, į praeitį, maždaug ketvirtį amžiaus atgal, mane ir nuviliojo.

Gyvenau tada, kaip ir visus 18 metų nuo gimimo bei dar keletą metų vasaromis ir savaitgaliais, mieliausioje Ignalinos Aukštaičių gatvėje. Tame kieme, kuriame kaimynas Vladislovas Simaškevičius  pasodino liepaičių alėją, o mokytojas Vytautas Motiejonis  su jaunimu įrengė mini krepšinio aikštelę. O dar gerokai anksčiau tame pačiame kieme, kaip ir kituose daugiabučių kiemuose, stovėdavo šeši „Žiguliai“ arba „Moskvičiai“. Mūsų šeima taip pat važinėjo „Moskvičiumi“. Važinėjome kasdien grybauti, uogauti, žvejoti, į kolektyvinį sodą „Ąžuolas“ ir šiaip – pramogauti. Juk tada visi miškai ir ežerai buvo mus supančios gamtos dalis ir niekas net negalėjo pagalvoti, kad staiga iš niekur nieko gamta ar jos dalis taps kažkieno. Tūkstančius metų gamta buvo pati sau. Bet dabar už gamtą ir sveiką protą galingesni „darmavi“ pinigai.

Taigi, kalbu apie tuos laikus, kai tuometinės Autotransporto įmonės (ATĮ) antrame aukšte, virš garažų įrengtame poilsio kambaryje, veikė nerealiai skanaus gazuoto vandens automatas. Vien dėl šio vandens iš savo mylimiausios Aukštaičių g. kulniuodavau į užmiestį pas dieduką į darbą ir pusę dienos landžiodavau po remontuojamus automobilius laukdama jo darbo dienos pabaigos. O už galimybę dienų dienas kratytis su tėvu „kamaze“, važinėjant po Lietuvą, padarydavau pačias nemėgstamas namų ruošos užduotis. Tai bent atrakcija!

Apie automobilius ir važinėjimą jais bei anuos laikus užsiminiau ne šiaip sau. Jūs gal ir nepatikėsite, bet būdama jau paaugliukė nežinojau, kas yra DEGALINĖ. Kuras į automobilius buvo pilamas garaže iš bako. Kitaip ir būti negalėjo. O tokių, kaip aš, tuo metu buvo šimtai, o gal ir tūkstančiai. Tada buvo mano kartos, dabartinių 30–40-mečių, pasaulio pažinimo laikas. O vyresnioji karta, jau pažinusi ir perpratusi laikmečio gudrybes ir įmantrybes, tuo metu tvirtėjo ir visiškai subrendo kaip asmenybės.

Metai, kiti ir viskas ėmė keistis. Mūsų karta subrendo jau vėliau, o anoji – taip ir pasiliko kyboti tarp žemės ir dangaus, bent jau dauguma jos atstovų, kurie gyvena dabar, o mąsto – kaip anksčiau, kada visas gėris buvo MŪSŲ. Taip gyvena ir gerbiamas UAB „Ignalinos autobusų parkas“ vadovas Valentas Meškėnas. Tokią nuomonę susidariau, ilgiau pabendravusi su šiuo žmogumi. Jis tikrai nėra piktavalis, nėra koks aferistas. Jis tiesiog nuoširdžiai nesupranta, kas yra negerai jo vadovaujamoje įmonėje ir kodėl nesiliauja priekaištų ir nuoskaudų kupini skambučiai.

Žmonės vis tvirtina, kad ponas V. Meškėnas meluoja ir naudojasi tarnybine padėtimi. Sekmadienio rytą paskambinusi moteris tiesiog išmušė iš vėžių pateikta informacija. „Pavargom jau visi nuo V. Meškėno melo. Taip įžūliai meluoja, kad nevažinėja valdiška mašina ir nenaudoja valdiško kuro. Nuolat savo reikmėms naudojasi ir lengvuoju automobiliu, ir įmonės autobusėliu. Baisu. O darbuotojai atlyginimo negavę dar už sausį (darbuotojų atlyginimams per mėnesį reikia 42 500 Lt, o dabar jau net ir už du – 85 000 Lt – aut. past.). Pabandyk tam pačiam Butų ūkiui, bankui ar LESTO nesumokėti kokį mėnesį, greitai sužinosi. O čia – nėra pinigų ir taškas. Pinigų nėra algoms, o V. Meškėno pramogoms jų yra. Ketvirtadienį su žmona valdišku automobiliu buvo Kaniūkuose, šiandien – taip pat“, – piktinosi moteris (ji redakcijai prisistatė, bet dėl suprantamų priežasčių pavardės neminėsime – aut. past.).

Drįsome pūguotą sekmadienio rytą patrukdyti vadovą ir mes. Pasiteiravome, ką jis su žmona valdišku transportu veikia Kaniūkuose. „Juokaujate? Aš tikrai ne Kaniūkuose. Nejau mane sekti pradėjo. Čia turbūt koks suokalbis? Na, gerai jau, ketvirtadienį buvome Kaniūkuose, nes ten, tėviškėje, dabar mano „fazenda“, bet šiandien – tikrai ne. Mano automobilis sugedo, tai važinėju valdišku (kai mūsų automobiliai sugenda, mes kreipiamės į draugus, kaimynus ar autoserviso darbuotojus, remontuojam ir tada važiuojam – aut. past.)“, – nuoširdžiai pasakoja V. Meškėnas.

Informacija nepasitvirtino, V. Meškėnas sekmadienį nebuvo Kaniūkuose, nes jis, kaip svarbus asmuo, valdišku transportu su vairuotoju sekmadienį buvo Druskininkuose. Komentarų nebeturime, nes jau išseko vaizduotė. Kaip tais senais laikais, kai viskas buvo MŪSŲ.