Skip to content

Kokčios mintys Kovo 11-osios išvakarėse

MI informacija

„Kas tau, išgama, užsakė šmeižikišką straipsnį apie Melnikaitę? Ką, buožės, norėjot po fašistu gulėt? Kuosaitėmis buvo vadinamos pokario banditų ryšininkės, kurios aptarnaudavo bunkerius… Prisigaudei melo ir tarnauji buožių valdžiai…“ „…Ona Kuosaitė buvo Melnikaitės slapyvardis. Jeigu rašai, urode, tai bent būtum pasiklausęs sesers Vilniuje, jei dar gyva…“ (toliau eina šeimos įžeidinėjimai).

Tokias SMS žinutes gavau, išspausdinus straipsnį „Marytė Melnikaitė: mitai ir tikrovė“. Jos atsiųstos iš tel. 8~672 07478. Skambinti autoriui nebandžiau (kas nesutinkat su SMS žinučių turiniu, galite paskambinti ar parašyti tuo numeriu, jei kortelės dar neišmetė). O gal kas pažįsta tą žmogystą, šnipštelėkit netyčia, bent anonimiškai. Norėčiau jam į akis pažvelgti, nors, antra vertus, žema man su kažkokiu atsipeipėjusiu bolševikėliu ar buvusiu stribeliu 23-iaisiais nepriklausomybės metais ginčytis apie tai, kas seniai buvo aišku kaip dukart du. Gaila tik, kad šis raudonrūris kažkada su partizanais (lietuviškais, žinoma) prasilenkė – liko jo užpakalis nenutarkuotas ir druska nepabarstytas…

Kodėl paviešinau šias, dar vasario 27 d. gautas, žinutes? Vis maniau, kad neverta nė dėmesio kreipti. Tačiau vėlgi – apmaudoka, kad po tiek laisvės metų panašūs dalykai dar vyksta, apie kuriuos Nepriklausomybės dienos išvakarėse neprošal ir pakalbėti. Štai sausį prieš pat Laisvės gynėjų dieną spaudoje rašyta, kaip Vilniuje sovietmečio gerbėjų būrelis, vedamas A. Paleckio, Antakalnio kapinėse minėjo stalinisto A. Sniečkaus, parašais tvirtinusio trėmimus, 110-ąsias gimimo metines, tas pats Paleckiukas su bendraminčių būriu jau seniai kuria savo istoriją apie Sausio 13-ąją. Ir taip toliau. Galima ir į tai ranka numoti. Tačiau viską sudėjus į logišką grandinę, smelkiasi nerami mintis apie įsivyraujančią nuostatą visą mūsų 23-ejų metų laisvą būvį vertinti kaip klaidą ir nesusipratimą. Radikalesni už mane mano, kad „šiandien, ko gero, svetimus tankus mūsų gatvėse su gėlėmis pasitiktų kur kas gausesnės minios, nei 1940-aisiais…“

Šie žodžiai gali įskaudinti tuos, kas anuomet savo kūnais apgynė laisvę. Atrodė, kad žuvusiųjų Sausio 13-ąją kraujo auka mus visus pakeitė taip, jog kelio atgal jau nebėra. Raudonoji imperija, kurią dauguma, išskyrus pavienius disidentus, dar kokiais 1984–1987 m. suvokė kaip nuobodžią, bet savą, jaukią ir komfortišką, 1991-ųjų sausį staiga tapo tokia svetima, kad bet kokia mintis apie pasilikimą joje jau buvo šventvagiška. Mūsų buvo daug, bet žinojome, kad ne visi. Dauguma susigūžę namuose laukė, kuo viskas pasibaigs, kas laimės. Tokiems jau ką tik gimęs Sąjūdis tuomet buvo „nuotaka purvinais drabužiais“, tokiems pokario partizanai iki šiol tik banditai, o stribai – liaudies gynėjai (be kabučių). Bet pralietas kraujas buvo pernelyg stiprus argumentas, kad jie tuomet atvirai drįstų ginčyti patį laisvės siekį ar atvirai prisidėtų prie svetimųjų. Todėl laukė…

Turėjo praeiti du dešimtmečiai, pasikeisti kartos, kol tas Sausio 13-osios Rubikonas buvo peržengtas. Bet ar įveiktas? Socialiniuose ir mobiliuose telefonų tinkluose tebesvaidomi keiksmai ir įžeidimai verčia tais žodžiais abejoti. Jei koks stipresnis ir didesnis sugalvos vėl Lietuvos atsikąsti – ar atsilaikytume? Ar vėl sugebėtume susiburti į kažką panašaus, koks buvo ginkluotas pokario pasipriešinimas? Juk išlepom – žiemą miške mums bus šalta, vasarą uodai pjaus… Juk vėl vadintų mus banditais, o gal jau šiuolaikiškai – teroristais? Radikalesni už mane mano, kad „naivu būtų tikėtis, jog mus apgins NATO ir ES“. Sako, „lemtingi sprendimai vėl būtų priimti mūsų pačių politikų, džiaugsmingai pritariant jų rinkėjams, tad jokio NATO sutarties 5-ojo straipsnio nebūtų įmanoma panaudoti“. Aš taip dar nemanau, dar tikiu savimi, mumis visais, dar viliuosi, kad paleckiukų neprisidaugins iki kritinės fizikinės masės. Radikalesni už mane mano, kad „1940-ųjų scenarijus nepasikartos šiandien arba rytoj vien todėl, kad mokėdami Rusijai duoklę – dviguba kaina pirkdami jos dujas, esame jai naudingesni, negu aneksuoti“. Aš manau, kad jis apskritai nepasikartos ir kad dar viena nepriklausomybės data mūsų kalendoriuose daugiau neatsiras…

O kol kas anuos laikus dar primena didelės sąskaitos už buto šildymą neapšiltintame brežnevinių laikų statybos daugiabutyje. Ir kokia tuomet palaima apima pagalvojus, kad tiek pat moka ir tie, kam „prie ruso buvo geriau“…

Su atgimusios valstybės gimtadieniu, su Nepriklausomybės diena, su Kovo 11-ąja!

Redaktorius

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *