Maloniai nustebau „Mūsų Ignalinos“ laikraštyje suradęs rašinį apie Rimšės krašto lobius („Rimšės krašto lobiai: legendos ir tikrovė“, MI, 2012-12-14 d., Nr. 96). Surinkęs nemažą šūsnį istorijų, parašiau jį prieš gerą dešimtmetį, vildamasis, kad prisiminimais pasidalins daugiau skaitytojų. Praėję metai padarė tam tikras korekcijas, kurių paprastu post scriptum nepaaiškinsi. Atsirado daugybė naujos informacijos, radikaliai pasikeitė pats požiūris į lobius ir jų ieškotojus. Dabar žiniasklaida juos pakrikštijo „juodaisiais archeologais“, „istorijos vagimis“ ir „kapų plėšikais“. Kodėl taip atsitiko – trumpai nepaaiškinsi, tam reikėtų paskirti išsamų rašinį.  

Prisipažinsiu, buvau kritikuojamas (atvirai ir už akių), kad anuomet straipsnelyje nenurodžiau pasakotojų pavardžių. Kai kas net pašiepė, girdi, tas istorijas pats susigalvojau. Iš tiesų, nė viena istorija nebuvo pramanyta, tik pasakotojai Piotras Beinoras iš Koncitroski vienkiemio, Juzefa Karlienė iš Čeberakų k., Albertas Gedžiūnas iš Skripkų k., Boleslovas Grikinys iš Padysnio k. pageidavo jų pavardžių neviešinti. Ne todėl, kad įkyruoliai reikalaus parodyt lobio vietą, bet dėl to, kad patys tas istorijas vertino skeptiškai, kaip „baikas“. Galvojo, kad juos pažįstantys žmonės, perskaitę rašinius, išjuoks pasakotoją „riečiant niekus“. Taigi neminėjau pavardžių dėl pasakotojų ramybės. Šiandien visi jie ilsisi amžinybėje, žmonių nebėra, o senų laikų pasakojimai – išliko. Viena kita istorija netgi sulaukė tęsinio. Pasakojimą apie po Rimšės bažnyčia slypinčius lobius girdėjau dar 2011 m., esą vyrai kasinėdami žemę šventoriuje (ar šalia bažnyčios?) rado daug „Jekaterinos pinigų“. Apklausus talkininkus paaiškėjo, kad surastas paskutiniojo caro 1897 m. puskapeikis. Menkavertė moneta, perėjusi per pasakotojų lūpas, tapo „Jekaterinos pinigais“. Taip užgeso dar viena legenda.

Lietuva lobiais neturtinga

Rasti lobį, net ir mažavertį – išskirtinis įvykis. Kažin ar sutiksime žmogų, kuris apie tai nesvajotų. Tačiau viena apie tai svajoti, o visai kita – surasti. Lietuvoje pasitaikė keletas pakankamai brangių tiek istorine, tiek pinigine verte lobių. Bene vertingiausią pinigine prasme lobį 1945 m. vasarą surado NKVD kareiviai, Švenčionyse kratydami ištremtojo Alfonso Stasiūno namus. Rasta 1925 vnt. caro auksinių rublių, 40 vnt. aukso dolerių, įvairių juvelyrinių dirbinių. Įvertinant šiandienos rinkos kainomis, lobio vertė siektų daugiau kaip 2 mln. litų.

Brangų lobį maiše nuo salietros 1988 m. Jašiūnuose (Šalčininkų r.) rado apleistą namą nusipirkęs našlaitis. Surado daugiau kaip 300 aukso monetų, aukso lydinį, daugybę žiedų, įvairios popierinės valiutos. Kas paslėpė – lieka paslaptis, tačiau vaikinukui sovietų valdžios skirta premija tapo nemaža paspirtimi gyvenimo pradžiai.

Istorine prasme be konkurencijos vertingiausias – Nasvytalių lobis, rastas dar 1927 m. Šilalės rajone, prie Kvedarnos. Žemdirbys išarė 298 XVI–XVII a. aukso monetas – dukatus, keletą sidabrinių šaukštų ir dailų sidabro retežėlį. Šiandien šiuos radinius galima išvysti M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Brangus turėjo būti ir mokslui prarastas Vilniaus Šopeno g. lobis, rastas prieš 1980 m. Seną namą ardę darbininkai surado nemažą dėžutę su auksiniais. Radinys gal būtų likęs paslaptimi, tačiau, kaip tokiais atvejais atsitinka, darbininkai nepasidalino aukso. Gandas pasiekė miliciją, auksas konfiskuotas, radėjai nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis.

Visi paminėti lobiai nublanksta, lyginant su kaimyninėse šalyse rastais turtais. Bulgarijoje, Rumunijoje, net kaimyninėje Lenkijoje nestebina dešimties tūkstančių sidabro monetų radiniai. Antai Bulgarijoje, Marcianapolio tvirtovės griuvėsiuose, surasta daugiau kaip 20 tūkst. aukso ir sidabro monetų su visų Romos imperiją valdžiusių imperatorių atvaizdais. 1918 m. Kroatijoje rasta daugiau kaip 300 tūkst. bronzinių ir sidabrinių romėniškų monetų. Neseniai spaudoje rašyta, jog lobių ieškojimo kampanija „Odyssey“ iš jūros dugno iškėlė daugiau kaip 17 tonų tauriųjų metalų monetų.

Pavyzdžius galima vardinti be galo ir jie tik patvirtina faktą, kad nuo intensyvių prekybos kelių nutolusi Lietuva – lobiais neturtinga žemė.

Ignalinos rajono lobiai – skurdūs

Skaitytojui, tikriausiai, įdomu kiek ir kokių lobių rasta Ignalinos rajone. Leidinyje „Lietuvos pinigų lobiai“ (E. Ivanauskas, 1995 m.) pateikiama informacija apie vienuolika Ignalinos r. ribose rastų monetų lobių.

Mielagėnuose, 1930 m. tiesiant kelią rastas monetų lobis, 3 pinigėliai pateko į Jono Bekešo kolekciją. Tai smulkios varinės ir prasto sidabro monetos, kurių vėlyviausia datuojama 1652 m.

Tumelinoje, Dūkšto sen. 1937 m. ariant žemę rastas  monetų lobis. 1956 m. Algirdas Čekys iš Kaniūkų tuometiniam Kauno valstybiniam istorijos muziejui siūlė įsigyti 9000 šio lobio monetų. Geografine prasme lobis įdomus, jame būta Lenkijos, Švedijos, įvairių Vokietijos žemių, net Škotijos ir Moldavijos 1575–1653 m. pinigėlių.  Monetų skaičiumi – tai vienas gausiausių Lietuvos lobių.

Taip pat Tumelinoje 1887 m. rastas puodelis su monetomis. F. Pokrovskis rašė, kad rasta daugiau kaip 7000 monetų, viena didelė ir kelios mažos pakliuvo į dvarininko Daugėlos raštininko Sirotkovičiaus rankas. Likusias pasiėmė Novoaleksandrovsko (Zarasų) policijos valdyba. Vėlyviausias pinigas buvo 1652 m., matyt panašiu laiku lobis ir buvo paslėptas.

Visaginas. 1989 m. atvežtose į kolektyvinį sodą žemėse rastos monetos ir puodo šukės. Didžiąją dalį monetų įsigijo kolekcininkas iš Visagino. Įdomiausios ir vertingiausios: Braunšveigo – Volfenbiutelio 1647 m. taleris, Cviolio liūto taleris, Ispanijos Nyderlandų taleris (be datos), Dancigo ortas (18 grašių vertės sidabrinis pinigas) ir 123 pusantro grašio vertės monetos. Iš kur atvežtos žemės – nežinia.   

Naujajame Daugėliškyje, 1957 m. kasant griovį namo pamatams, rasta keletas didelių sidabrinių monetų, iš kurių 9 pateko į Istorijos ir etnografijos muziejų. Tai 1619–1694 m. ispaniški taleriai.

Ceikiniuose, 1920–1950 m. ariant žemę rastas monetų lobis, į Trakų istorijos muziejų pateko 13 monetų. Tai lietuviški ir lenkiški Jono Kazimiero šilingai (1660–1666 m.).

Niukiškėje, N. Daugėliškio apyl., 1910 m. rastas monetų lobis, svėręs 2 svarus ir 35 auksinus. Pagal išlikusias monetas galima spręsti, kad tai buvę smulkaus nominalo 1650–1709 m. lietuviški, lenkiški, švediški ir rusiški pinigai.

Degutiškėje, N. Daugėliškio apyl., 1920–1940 m. rastas monetų lobis, viena moneta pateko į Jono Bekešo kolekciją. Tai Prūsijos karaliaus Fridricho II 1752 m. šešiagrašis.

Pivoruose, Dysnos apyl.,1920–1940 m. taip pat rastas prūsiškų monetų lobis, palėptas apie 1756 m.

Sokiškiuose, Dūkšto apyl.,XIX a. pabaigoje rastas sidabrinių ir varinių monetų lobis. Jį išsidalino radėjai, kelios monetos pateko į vietos dvarininko kolekciją.

Blagodatnoje, Dūkšto apyl., 1860–1870 m. laikotarpyje pilkapiuose, ketvirtis varsto nuo Dūkšto, buvo randama didelių sidabrinių monetų.

Dar trys lobiai rasti netoli Ignalinos r. ribos. Rugšteliškyje, Tauragnų apyl., 1904 m. rastas monetų lobis, į Ermitažą pateko keletas stambių monetų – Ispanijos ir Frizijos, Utrechto riksdalderių (kitaip – talerių) ir šiam regionui retesnių 8 realų nominalo monetų, kaldintų Ispanijos kolonijose Amerikoje. Sprendžiant pagal surastų monetų metus, lobis buvo paslėptas maždaug 1650 m. Panašaus periodo monetų radiniai rasti Pašaminėje, Kretuonyse, Kirdeikiuose.

Taigi, apžvelgus visas mokslui žinomus 515 lobių, paslėptų Lietuvoje 1390–1865 m., radimvietes, Ignalinos r. tenka 11 lobių. Visi jie yra XVII a. – karų su švedais laikmečio, kuomet kraštą niokojo karas, badas ir maras. Šio periodo lobių Lietuvoje rasta daugiausia, taigi Ignalinos r. rastieji lobiai kuklūs net Lietuvos mastu. 

Šiek tiek viduramžių buhalterijos

Kai kurie lobiai (pavyzdžiui, rastieji Tumelinoje) monetų skaičiumi buvo įspūdingi, tačiau perkamąja verte nebuvo dideli, nes daugumą monetų sudarė šilingai. XVII a. pabaigoje 1 talerį sudarė 105 grašiai. 1 grašis pagal nustatytą kursą buvo prilygintas 3 šilingams, tačiau pagal rinkos vertę, už grašį buvo imama 6 ar net 12 šilingų. Padienio nekvalifikuoto darbininko uždarbis siekė 15–30 grašių per dieną (miesteliuose mokėjo mažiau, tik 6–10 grašių). Tūkstančio šilingų lobį juodadarbis galėjo sukaupti per 7–10 dienų. Kas kita taleris. Tai moneta, kuri retai pakutendavo prasto žemdirbio delną, mat prekiautojai stengdavosi supirkti prekes už variokus, rečiau – smulkesnius sidabrinius pinigus, o gero sidabro monetas atidėdavo taupymui. XVII–XVIII a. retas kuris lengvai paleisdavo iš rankų talerį, tai buvo anų laikų konvertuojama valiuta. Anų laikų pinigine verte dešimties sidabro talerių lobis buvo vertingesnis už kelių tūkstančių šilingų lobį. 

Kas tie užburti lobiai?

Senelių išmintis byloja, kad auksas ir pelenuose žiba. Atmetus didaktinę potekstę apie galimai turimas mintyse dvasines vertybes, pripažinsime, kad auksas tikrai nei pūva, nei rūdija, sliekai ir kurmiai jo taip pat negraužia. Su tam tikromis išlygomis, tą patį galima pasakyti ir apie sidabrą, tačiau darbščių žemdirbių išpikliuotoje žemelėje net ir jo sunku tikėtis. Prasčiokai geresnio sidabro pinigus pačiupinėjo tik panaikinus baudžiavą, o aukso daugelis ir rankose nebuvo laikę. Tad iš kur gniaužiančios kvapą istorijos apie surastus vertingus lobius?

Visur, kur tik XVII–XVIII a. gyventa žmonių, likdavo pamestų ar tiesiog numestų smulkių pinigėlių, pravardžiuojamų „boratinkomis“ (nuo pinigų kalyklos viršininko T. L. Boratinio pavardės). Tai – dar smulkesni už tarybinę kapeiką variniai šilingai, kaldinti Žečpospolitos valdovo Jono Kazimiero valdymo metais. Įsivėlusiai į karus valstybei reikėjo kažkaip reguliuoti finansus, todėl buvo išleisti menkaverčiai pinigai, perkamąja galia prilyginti sidabriniams. 

Valstybės politinė padėtis nesitaisė, karą sekė karas, sumaištį – dar didesnė sumaištis, todėl trūkstant sidabro pinigų, šios monetos apyvartoje išsilaikė daugiau kaip 100 metų (1659–1766 m.) Natūralu, kad per tiek metų šie „vargo pinigai“ visiškai nuvertėjo. Jau XVII a. gale jų perkamoji galia sudarė tik 15 proc. užrašytos vertės, bet ir tai nebuvo riba. Dažnai prekybininkai iš viso atsisakydavo juos priimti, reikalaudami sumokėti „gerais pinigais“, t. y. sidabru. Kur tada dėdavo žmonės tuos „piktus“ pinigus? Paprasčiausiai išmesdavo tiesiog prekyvietėj, smuklės kieme ar prie savo namų. Nukritusių tingėdavo pakelti, todėl visai nenuostabu, kad Jono Kazimiero atvaizdu pažymėti pinigėliai kėpso visur, kur tik gyventa žmonių. Turint galvoje jų astronominį tiražą (nukalta daugiau kaip 1 milijardas (!) vienetų), tikėtina, kad žemėje jie bus randami dar ne vieną šimtmetį. Taigi šie mažiau nei 1 g svorio vario rutuliukai ir šiandien verti tiek, kiek ir metalas, iš kurio jie pagaminti (t. y. beveik nieko). 

Panašiai pasakytina ir XVII a. viduryje kursavusius švedų laikų šilingus, vadinamus „kristinkomis“ ir „adolfinkomis“ (pavadinimai kilę nuo Švedijos valdovų Kristinos ir Gustavo Adolfo vardų). Pastarųjų nukaldinta dar daugiau, nei „boratinkų“. Šie pinigėliai savo sudėtyje turėjo šiek tiek sidabro, tačiau jo buvo tiek mažai, kad jie, kaip ir „boratinkos“, buvo tokie pat beverčiai ir taip pat žmonių nekenčiami. „Vargo pinigų“ buvo tiek daug ir perkamoji vertė tokia menka, kad net neturtingų žmonių rankose susikaupė tūkstančiai monetų (kaip Tumelinos lobyje). Karų ir maro metais paslėpti žemėje ir vėliau ainių surasti šie beverčiai pinigėliai dėl lakios vaizduotės pavirsdavo į auksinius pinigus ir užburtus lobius.

Jei suradote lobį

Šį rašinį užbaigsiu palinkėdamas kiekvienam skaitytojui rasti po lobį. Jei šis linkėjimas išsipildytų, reikėtų žinoti keletą požymių, liudijančių, kad rastas būtent lobis, o ne pavienės pamestos monetėlės. Charakteringas požymis – panašaus nominalo (dydžio) ir laikotarpio monetų gausa nedideliame plotelyje, išarti ar iškasti indo likučiai (puodo ar taupyklės šukės, skardinė dėžutė, tošies puodelio ar sutrūnijusio audeklo likučiai). Tokiu atveju reikia vietą pažymėti, surinkti visas monetas, indą ar jo likučius ir kreiptis į artimiausią Kultūros paveldo departamento teritorinį skyrių. Taip pat patartina užrašyti su radimviete susijusius pasakojimus (kieno namai stovėjo, kokie senovėje augo medžiai, ar buvo anksčiau randami neįprasti radiniai).

Šiuo metu renkama medžiaga monografijai apie Dūkšto valsčių. Ten savo vietą turėtų rasti padavimai apie užkeiktus turtus, „degančius  pinigus“, dar nežinomų lobių radinius ir jų likimus. Jei žinote tokias istorijas – kviečiame pranešti straipsnio autoriui (tel. 8~601 45250) arba laikraščio redakcijai.