Galiu tik pasidžiaugti visa serija straipsnių apie Ignalinos autobusų parką. Matyti, žmonėms jau trūko kantrybė. Kovo 5 d. ji trūko ir man. Tądien mano vaikai važiavo į mokyklą, o grįžę stebėjosi:

– Mama, mums reikia bilietėlių, pensininkams – reikia, tu bedarbė – ir tau reikia, o va Vaišniūnuose įlipo du pijokai, vėliau – dar du tokie pat ir važiavo už dyką. Vairuotojui į saują įbėrė kažkiek centų, o litas kitas dar liko pachmielui. Tai pastebėjo ne tik vaikas…

Kai skaitai autobusų parko vadovo mintis, koks nuostolingas visas Ignalinos–Kirdeikių maršrutas, pagalvoji – išties nuostolingas. Taip „bilietuojant“ visada bus nuostolingas. Autobusų parko vadovybė galėtų paderinti, kad į nepelningus reisus ir moksleivių atostogų metu važiuotų mažesni autobusai, o ne „mėlynas kluonas“ ant ratų. Tada ir reisas nekainuotų 74 litų. Autobusų parko vadovui dzin, kad vaikai nepasieks mokyklos, bedarbiai – Darbo biržos, kai kas – ir darbo, nes autobusas į Kirdeikius žiemą kartais ir nevažiavo. Atrodo, kad vasario 7 d., nesulaukę autobuso, paskambinome į dispečerinę ir išgirdome – autobusas išvyko, bet sugedo kelyje. Teko susiorganizuoti transportą, o pavėžėti paimti pakeleiviai skirtingai komentavo dispečerės atsakymus. Vieni teigė, kad trūksta vairuotojų, kiti, kad autobusai neužsiveda. Bet pažįstamas vairuotojas sakė, kad valdžia kurą taupo. Tai kas meluoja?

Ar normalu, kad vaikai žiemą tamsoje stovi ant kelio važiuojamosios dalies, nes stotelių per visą žiemą nei karto niekas nevalė. Stovi ten vaikai, tegul stovi, juk jie ne valdžios, jie kaimietukai.

Sakoma – būkim biedni, bet teisingi. Bent jau apsikuopt autobusuose tikrai galima, bet jie šalti ir purvini. Kai kuriuose per dulkių sluoksnį langų nesimato. Sėdynės dažnai būna purvinos ir šlapios, nes per langus laša. Šviesesniu rūbu apsirengus geriau nesėsti, nebent ką pasiklosi. O juk vasarą šiuo reisu važiuoja ir turistai, ir poilsiautojai, kurie nori pakliūti į Ginučių malūną, Ladakalnį… Tad „labai gražūs“ kurortinės Ignalinos autobusai.

Kalbama, kad reikia sustabdyti vidinę emigraciją, nes kaimai lieka tušti. Bet situacija kokia: jei gausi kokį darbą mieste, neturi kuom į jį nuvažiuoti ir grįžti į namus. Juk ir ne kiekvienas jaunesnis žmogus, gyvenantis kaime, gali vairuoti ir išgali turėti nuosavą automobilį.

O kaip sunku, ypač mūsų apylinkių kaimo žmonėms, susisiekti su gydytojais. Vienas daktaras dirba iš ryto, kitas po pietų, o autobusas grįžta per pietus. Gerai dar, kad Darbo birža dirba iš ryto. Net bažnyčios tikintieji nepasiekia, nes iš Vaišniūnų į Ignaliną, ar iš Ginučių į Kirdeikius – neturi kuom nusigauti. Na, tiek to, kad nebus per poilsio dienas autobuso, bet darbo dienomis palikti kaimus be autobuso – baisu. Susisiekti su miestu ir yra viešas transportas. Vieną po kito nutraukinėti nepelningus reisus kiekvienas kvailys gali, o gal su galva ir didesniu noru galima juos padaryti bent minimaliai nepelningus.

Ginučių kaimo gyventojų vardu,

G. G.

xxx

– O ar ne per daug prabangos ponui V. Meškėnui važinėti automobiliu su galingu varikliu (2.6 ar 2.8 litro), kuris, žinoma, ir degalus „srebia“ kibirais? – klausė paskambinęs skaitytojas. – Ar nevertėtų jam persėsti į taupesnę mašinytę, kokį „golfuką“? Kai jis tiek „mažai“ su valdiška mašina važinėja, jau ir čia nemenkai būtų sutaupoma… O dar kad parko inžinierius mažiau su autobusiuku po miestą zyliotų, tai žiūrėk ir alga vienam darbuotojui per mėnesį ar du susitaupytų…

Skambinęs vyras tvirtino esąs autobusų parko darbuotojas.

MI inf.