Naujojo Katalikų Bažnyčios vadovo puolimo ilgai nereikėjo laukti. Purvinoji žiniasklaida – o gal ją reikėtų vadinti tiesiai: iškrypėlių valdoma žiniasklaida, – neišskiriant ir Lietuvos „atstovų“, netruko rasti popiežių Pranciškų „kompromituojančios“ medžiagos.
Tai nieko, kad kompromituojantys teiginiai akivaizdžiai pritempti už ausų: svarbiausia – pilti purvo, o gal kas nors prilips. Na, ko vertas, sakysim, teiginys, kad Pranciškus kunigo tapo ne iš pašaukimo, o dėl nelaimingos meilės. Ir liudytoja buvo surasta, ir per visas televizijas interviu su ja buvo parodytas. Tiesa, ta liudytoja Katalikų Bažnyčios vadovą Pranciškų pažinojo darželyje, o nelaiminga meilė būsimą popiežių aplankė tada, kai jam buvo 12 (dvylika) metų, bet jis tada net vesti norėjęs.
Aišku, kad rimtai apie nelaimingą meilę tokiame amžiuje gali kalbėti tik purvinoji žiniasklaida. Bet darbas padarytas: paskelbta, kad viskas dėl tos meilės, ir būtent tai stengiamasi įkalti į žmonių smegenis, o kada tas įsimylėjimas buvo – tai pasimirš. Liks tik viena: viskas dėl nelaimingos meilės, tik dėl meilės…
Kitas kaltinimas popiežiui Pranciškui rimtesnis: girdi, tais laikais, kai Argentinoje buvo diktatūra, būsimas popiežius nekovojęs su ja. Negana to: jis net palaikęs diktatūrą. Čia irgi jau atsirado liudytojų. Na, matyt, Pranciškus tikrai nebuvo komunistas, ir todėl jis privalo būti puolamas. Nors šitas šmeižtas, esą Pranciškus šlovino diktatūrą, irgi jau paneigtas, bet nėra abejonės, kad jis dar ne kartą kiekviena proga, kuri pasirodys esanti patogi kovotojams su religija, bus kartojamas. Pranciškus kai kam pernelyg neparankus.
Čia galima prisiminti Benedikto XVI netikėtą atsistatydinimą. Lietuvoje buvo skelbiama vienintelė jo atsistatydinimo versija: pašlijusi sveikata nebeleido tinkamai eiti pareigų. Bet apie tai, kad dabar Bažnyčiai iškilo didžiuliai iššūkiai, kovai su kuriais reikia pasitelkti daugiau jėgų turintį žmogų, ir apie tų iššūkių esmę Lietuvoje nekalbėta.
Kokie tie iššūkiai? Visų pirma – tai tebesitęsiantis ypač aktyvus Bažnyčios puolimas, pasireiškęs visų pirma homoseksualų santuokų įteisinimu keliose Europos šalyse, net ir tokioje, atrodytų, religingoje valstybėje, kaip Prancūzija.
Nors dėl Prancūzijos – nieko nuostabaus, juk ten valdo kairieji, ir visokie šlykštūs dalykai po Europą irgi sklinda iš šito krašto: prisiminkime visokių robespjerų terorą ar priežastį, kodėl Paryžius vadinamas laisvos meilės miestu – ne šiaip meilės, kaip dažniausiai sakoma, o būtent laisvos meilės…
Šią Benedikto XVI atsistatydinimo priežastį – būtinybę labiau kovoti su agresyviu homoseksualumo plitimu – įvardijo stačiatikių (!) religijos ekspertas per vieną Rusijos televizijos kanalą.
Vėlgi nieko nuostabaus: Lietuvos žiniasklaidai svarbiau yra iškrypėlių, kitaip tariant, tų žmonių, kurie eina prieš prigimtį, teisės. Užtat buvo išplatinta vieno „Katalikų Bažnyčios eksperto“ nuomonė: girdi, popiežiaus nuostatos homoseksualumo atžvilgiu „apskritai yra siaubingos“.
Lietuvoje besiplečiantis „naujosios kairės“ judėjimas, tampriai susijęs su „seksualinėmis mažumomis“, tęsia religijos puolimą mūsų šalyje. O vadinamoji respublikinė žiniasklaida uoliai platina įvairiausius tos sąjungos prasimanymus.
Sakysite, žiniasklaida negali būti tokia parsidavėliška? Gal ne visa, bet gali. Nesutinkate – tada prisiminkite, kokie renginiai vyko Lietuvoje Kovo 11 d. Ar žinote, kad tada įvyko tik „nacionalistų eitynės“? Būtent tik šis vienintelis įvykis buvo plačiai aptartas vienos komercinės televizijos pagrindinėse žiniose, rodomose 18:45 val. Juk Lietuvos patriotai (patriotinis jaunimas, kaip „nacionalistus“ pavadino Prezidentė Dalia Grybauskaitė) nemėgsta šlykštukų, todėl juos reikia pulti. O visa kita, kas vyko tą dieną, yra taip nereikšminga visiems „kovotojams už žmogaus teises“, kad to net neverta minėti. Svarbiausia – apipilti purvu tuos, kurie nepatinka.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!