Skip to content

Socialinio būsto įkaitai

MI informacija

 

Kartais taip jau nutinka, kad įsivaizduojamas gėris yra visai ne gėris, o pelkė, klampinanti žmogų vis gilyn ir gilyn. Visuomenė šiuo klausimu pasidalinusi į dvi dalis. Vieni – kažkuriuo gyvenimo etapu kartą paragavę ir nebegali sustoti, o kiti iš tolo kratosi ir net su siaubu žiūri į tą gėrį. Kas tas gėris? Ogi visi tie socialine parama vadinami dalykai: pašalpėlės, butukai, kruopytės. Ta ironija čia išsprūdo todėl, kad vis dėlto mūsų rajone ypač daug veltėdžių. Nors yra ir tokių, kurie, kaip įmanydami, kabinasi į tą gyvenimą, o jis vis slysta ir slysta iš rankų. Ir slysta tik todėl, kad anie dar nepraradę sąžinės ir padorumo bei neįvaldę įžūlumo meno. Šio meno neįvaldžiusi ir ponia Marija Bubulienė iš Dūkšto. Į redakciją paskambinusi moteris sakė jau nebeturinti kantrybės, todėl ir bando pagalbos ieškoti redakcijoje. 

Marija su nepilnamečiu sūnumi Dūkšto miestelyje esančiame socialiniame būste gyvena jau 25-erius metus. Šis būstas, kaip ir daugelis kitų, kažkada buvo skirtas jaunai, nepasiturinčiai šeimai. Po kelerių metų Marija liko viena, su dviem vaikais. Savaime suprantama, kad vienai moteriai atlikti statybos ir namo remonto darbus – nerealus darbas. Reikia ypatingų gebėjimų ir tam tikros kvalifikacijos, kad bent jau suprastum, ką ir kaip reikia daryti, ir tik tada ieškoti, kas padėtų tai padaryti. Savaime suprantama, kad galėtum planuoti ir svajoti apie remontus, reikia pirmiausiai turėti ką remontuoti. Ponia Marija savo namo neturi. Ji gyvena savivaldybei priklausančiame socialiniame būste, kurį jai išnuomojo už eksploataciją atsakingas UAB „Ignalinos butų ūkis“. Kitaip tariant, savininkai kone trys, o namas – avarinės būklės. Savivaldybė, šį būstą eksploatuoti perleidus Butų ūkiui, kaip ir nebeturi į jį teisių, nuomotoja Marija – tik nuomininkė, todėl jos teisės taip pat čia ribotos, tad visateisis namuko šeimininkas – Butų ūkis, kuris neturi pinigų. Socialinis būstas, kuriame gyvena Marija su sūnumi ir keliais kurmiais, mano akimis žiūrint, yra tragiškos būklės. Grindys nusėdusios ant žemės ir visiškai išpuvusios, todėl kambariuose iš po kilimų kyla vis nauji kurmiarausiai, krosnis – tik vizualiai į krosnį panaši, langai – kiauri, apie stogą kalbėti iš viso netenka. Ir vis dėlto, Marijai šis būstas per 25-erius metus tapo pačiu mieliausiu, o jos sodintos obelys jau gausiai dera ir maitina šeimą.

„Neprašau aš neįmanomų dalykų. Tik suremontuoti krosnį. Dūmai veržiasi kaip iš garvežio gerklės. Visos sienos aprūkusios, daiktai, drabužiai – prasmirdę. Sūnų mokykloje vaikai pašiepia ir įžeidinėja, kad jo drabužiai dvokia. O ką aš viena pati galiu padaryti? Kažkiek užlipdžiau moliu pati, kad ugnis į vidų neitų iš kamino, bet tik tam kartui. Būstas juk ne mano. Būtų mano, niekam į akis nelįsčiau. Prašiau, kad leistų išsipirkti, bet tepasakė, kad mano namas tekainuoja kelis šimtus, bet jo išsipirkti negalima. Taip ir kybau ore: išsipirkti neleidžia, o remontuoti – nenori. Prieš trejus metus patikras atlikę ugniagesiai griežtai pagrasino bauda, nes jau tada krosnis buvo neeksploatuojamos būklės, bet kai pasakiau, kad baudą derėtų skirti Butų ūkiui, viskas nurimo. Mūsų valstybėje politika tokia: bausti galima ir būtina tik paprastą žmogų, o įmonėms galima viskas. Pabandyk nesumokėti kurį laiką kokio mokesčio, kad ir tam pačiam Butų ūkiui, tuoj su delspinigiais, grasinimais, teismais, antstoliais ir kalėjimu užgrius, o kai valdininkai švaisto pinigus į visas puses, niekas jų negali nubausti, areštuoti ar iš namų iškeldinti. Štai ir Butų ūkis. Iš žmonių mokesčius susirenka kruopščiai, o kai paprašai pagalbos, tau atsako, kad nėra pinigų. Įmonei galima neturėti pinigų, žmonės turi suprasti ir atjausti, kad jiems krizė, o kas atjaučia žmogų, kas jo paklausia, ar jis turi pinigų?“, – kone verkia ponia Marija.

Nejau socialinio būsto nuomininkė, per 25-erius metus Butų ūkiui sumokėjusi apie 15 tūkst. litų, negali tikėtis bent minimalios butuko priežiūros. Dabar atvyksta meistrai, pasisukioja, pajuokauja, kartais kažką pakrapšto, o kartais tik perduoda vadovo pono Antano Gylio linkėjimus ir išvažiuoja. Porą kartų iškrėtę kaminą ir išvalę „liuktus“, Butų ūkio darbininkai tepasakė, kad čia reikia viską griauti.

Pagal sutartį, Ignalinos butų ūkis įsipareigoja ne tik susirinkti mokesčius, bet esant būtinybei atlikti kapitalinį remontą, o kol vyksta remontas, nuomininkams suteikti laikinąjį gyvenamąjį plotą. Ir suprask tu, žmogau, kaip nori. Vienur socialiniam būste apgyvendina tą, kuris neturi teisės jame gyventi, prieš tai atlikę kapitalinį remontą už 20 tūkst. litų (aprašytas Daugėliškio atvejis), o kitur, kur gyvena išties pajamų neturintys ir socialiai remtini žmonės, stogas griūva ant galvos, o lėšų vis nėra ir nėra.

Gerosios naujienos

Butų ūkio vadovas A. Gylys kaip visada su vaizdinga įžanga ir išankstine nuostata „pulk net vardo nepaklausęs“ labai greit nuleido garą ir sutiko pereiti prie civilizuoto pokalbio. Mums ir poniai Marijai svarbiausia – galutinis teigiamas rezultatas. Ponas A. Gylys pažadėjo, jog pasibaigus šildymo sezonui, bus sumūryta nauja krosnis.

Dūkšto seniūnas Vytautas Kazėnas taip pat pažadėjo padėti Marijai. Sakė pasirūpinsiąs, kad į šį butuką būtų įvestas vanduo. Tiesa, seniūnas pridūrė, kad tokių socialinių būstų Dūkšte yra ne vienas, tik, deja, visuose juose apstu problemų, beveik visuose avarinės būklės kaminai, krosnys. Taigi, artėjantis pavasaris Butų ūkiui žada įtemptą darbymetį.

Autorės nuotr.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Dar nėra komentarų, būkite pirmasis pakomentavęs!


Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *