Užsivertę kasdieniais, kartais ir visai nereikšmingais ar net beprasmiais, darbais, visai pamiršome tikrąją savo prigimtį ir vietą šioje žemėje. Mes esame šios planetos gamtos dalis. Kad galėtume jaustis pilnaverčiais, turime darniai gyventi su visa mus supančia gamta. Prieš kurį laiką žiniasklaida paskelbė, kad mūsų valdžia susirūpino vilkais. Vasario 21 ir 26 d. visoje šalyje buvo skaičiuojami vilkai. Gamtos žinovų ir globėjų komanda šiuos žvėris skaičiavo ir Ignalinos miškų urėdijos Daugėliškio girininkijos valdose. Šioje komandoje dalyvavo ir mūsų pašnekovė, kraštietė, LSMU Veterinarijos akademijos veterinarinės medicinos penkto kurso studentė Ieva Adomavičiūtė.

 „Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“, – svajingai Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“ cituoja Ieva. Su ja kalbamės ne atsitiktinai.

„Gimiau šaltojoje Šiaurėje, netoli Poliarinio rato esančiame Intos mieste. Vaikystės atsiminimuose labiausiai įstrigo snieguotos žiemos, dangumi besiritančios pašvaistės, pusę metų trunkančios dienos arba naktys, o taip pat pro buto langą matomos Uralo kalnų viršūnės.

 Trauką ir meilę gamtai atsinešiau iš šeimos. Nepriklausomai nuo metų laiko ar oro sąlygų, rengdavome žygius: plaukdavome valtimi, važiuodavome automobiliu ar eidavome pėsčiomis. Stebėjome gamtą ir jos kaitą. Iš pirmo žvilgsnio atrodanti skurdžiai, tundros augmenija vasarą slepia daug gėrybių: tekšių, mėlynių, bruknių, raudonviršių. Atšiaurias žiemas ištveria tik geriausiai prisitaikę gyvūnai ir paukščiai: kurapkos, tetervinai, šiaurės elniai, erniai, briedžiai…  Nuo mažens domėjimąsi gyvūnais skatino tėvai“, – pasakoja mergina.

Ievos mama Sigita (kolegė, dirbusi ir „Mūsų Ignalinos“ redakcijoje – aut. past.) kilusi iš Didžiasalio, po ilgų metų svečioje šalyje įkalbėjo šeimą sugrįžti į Lietuvą, tad iš šaltosios Šiaurės šeima atsikėlė gyventi į Gilūtų kaimą.  Kontrastas, žinoma, akivaizdus, bet jauna mergaičiukė ir čia rado įdomios veiklos.

„Lankydama senelius Lietuvoje, visuomet mielai sutikdavau padėti, kai senelis eidavo į tvartą šerti gyvulių, o lydėdama močiutę į daržus, prisirinkdavau pilnas kišenes sraigių ar varlių.

Aplinkoje, kurioje augau, buvo aiškiai perduodamas suvokimas apie pagarbą gyvybei, gamtai ir žmogui.

Šiandien esu LSMU Veterinarijos akademijos veterinarinės medicinos penkto kurso studentė. Visuomet domėjausi gamta, tačiau tvirtai apsisprendžiau, kur noriu studijuoti tik prieš pat egzaminus. Studijuodama susipažinau su veterinarijos gydytojo darbo specifika – tai daug žinių ir praktikos reikalaujanti specialybė. Taip pat lankau akademinį chorą „Juventus“. Kai turiu laisvo laiko, pasiimu į rankas fotoaparatą arba prisėdu prie pianino pagroti.

Pastebėjau, kad pasirinkdami šią specialybę žmonės dažnai, kaip pasirinkimo priežastį, nurodo ne tik domėjimąsi gyvūnais ar norą jiems padėti, bet ir nusivylimą visuomene. Žiaurumas,  abejingumas ne tik gyvūnams, bet ir šalia esantiems žmonėms – opi technologijomis perpildyto pasaulio problema.

Įsigalėjusi vartotojiška kultūra išstūmė gamtos dėsnių suvokimą, nutolino žmogų nuo ištakų. Todėl vis daugiau atsiranda organizacijų, suinteresuotų laukinės gamtos išsaugojimu. Neseniai vyko Aplinkos ministerijos ir gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ organizuojama vilkų apskaita. Jos metu buvo siekiama nustatyti tikslų vilkų skaičių Lietuvoje pagal pėdsakus. Šiais metais galėjo dalyvauti užsiregistravę savanoriai. Nepraleidau puikios progos daugiau sužinoti apie vilkų gyvenimą. Dalyvavau Daugėliškio girininkijos vykdomoje apskaitoje. Girininkas Algimantas Burokas supažindino su vilkų situacija rajono miškuose, paaiškino, kaip atskirti kitų gyvūnų pėdsakus. Žygio metu sužinojau, kad pelkėtoje miško teritorijoje gyvena vilkų šeimyna. Pavyko rasti šviežių pėdsakų!

Daugelis ūkininkų ir medžiotojų yra priešiškai nusiteikę prieš vilkus, tačiau miškas – laukinių gyvūnų namai. Žmonės turi suprasti, kad VISI turi teisę gyventi, o betikslis vienos ar kitos rūšies naikinimas veda link ekologinės katastrofos. Džiaugiuosi, galėjusi eiti vilko pėdsakais… Kaip sakė J. V. Gėtė, „Gamta juokauti nemėgsta, ji visada teisinga, visada rimta, visada griežta. Ji – visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės“, – pasakoja Ieva.

Ieva – ne tik puiki pašnekovė, bet ir – neįprastai savo amžiui – labai išmintinga mergina. Ji visur stengiasi save išbandyti, pažinti kiek įmanoma daugiau. Ji dalyvavo ir „Misijos – Sibiras“ bandomajame žygyje po Dieveniškių apylinkes.

Šiandien ji dar nežino, kur bus ir ką veiks tolimoje ateityje. Juk to nežino niekas! Tačiau viliasi, kad savo veiklą sies su pagalba gyvūnams. Ir nepraras įsišaknijusių vertybių.

Autorės ir pašnekovės nuotr.